Įgarsintas vaizdas

Transkultūriniai maršrutai 1997 m. Wong Kar-wai‘jaus filme „Laimingi dviese“: argentinitiškasis tango, perteikiantis vieną įdomiausių „queer“ kultūros kino filmo istoriją, nomadišką gyvenimo būdą, o dramatšika dviejų įsimylėjelių kelionė iš Buenos Airės baigiasi 6-ojo dešimtmečio stiliaus pop dainomis ar aštriais Franko Zappos gitaros pjūviais, žyminčiais sudėtingus tokiškus santykius. Tai vienas kontraversiškiausių Wong Kar-wai‘jaus filmų minint režisieriaus 65-metį.




Ved. Ieva Buinevičiūtė

Apie džiazą, nomadišką gyvenimo būdą, virtusį valkatavimu, nuosmukius, nuvedusius į degradaciją, impovizuotoje režisieriaus Walterio Salleso ekranizacijoje „Kelyje”: Jacko Keruaco knygos puslapiai tampa muzikiniais maršrutais, atyveriančiais bitnikų kartos aplinką -tai ekstremalioss ir nuobodulyje tarsi ilgame monotiškame kelyje išbarstytos tapatybės paieškos.





Ved. Ieva Buinevičiūtė

1977-ųjų „Grammy” kino muzikos nominantai pasižymėjo išskirtiniais sprendimais kino muzikos istorijoje. Tarp 8-ojo dešimtmečio kino muzikos - paskutinius mados klyksmus atspindinti disko muzika ir kiek „senoviškai“ skambančios orkestrinės paklodės tarp kurių ir įspūdingi Jerrio Goldsmitho sprendimai, kuriuos keitė ir džiazo muzika. Bernardo Herrmanno džiazu pulsuojanti siuita filmui „Taksistas“ buvo nominuota „Grammy“ apdovanojimui jau po kompozitoriaus mirties, tačiau tapo viena ryškiausių ir įsimintiniausių kino muzikos istorijoje. Apie kompozitoriaus muzikos transformacijas ir priešinimąsi naujoms to meto madoms kino industrijoje bei vieną įdomiausių prieičių M. Scorsesės filme.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje „Įgarsintas vaizdas“ - apie ryškiausius Holivude sukurtus ar atkurtus kriminalinio pasaulio atstovus, kurių muzikiniai portretai jau tapę klasika, įtvirtinę klišes ar siūlo kiek įdomesnį žvilgsnį į nusikalstamą pasaulį




Ved. Ieva Buinevičiūtė

Filme „Didis grožis“ Paolas Sorrentinas kviečia į ilgą ekskursiją po pavargusią Romą. Per Silvio Berlusconio erą šalis tapo kultūriškai ir politiškai nualinta, praradusi savo didybę, o nevykęs rašytojas Geppas Gambardella per skirtingo stiliaus ir žanro muziką, vakarėlius, meno kūrinius iš tiesų perduoda savo pagrdinindio veikėjo rolę pačiai Italijai, į kurią mes žvelgiame susidurdami tai su sacrum, tai su profanum.



Ved. Ieva Buinevičiūtė

Gerry Goildmithas, Johnas Williamsas, Bernardas Hermannas - tai tik keli žymiausi XX-XXI amžiaus kompozitoriai, sukūrę kino muzikos pagrindus dar 100 m. į priekį. Tai įsimintiniausios muzikinės temos, gimusios Holivude, prisidėjusios prie galingiauisos kino industrijos aukso amžiaus.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Apie Abelio Korzeniowskio ir paties režisieriaus Tomo Fordo parinktą, anksčiau sukurtą muziką debiutiniame dizainerio filme „Vienišas vyras“. Debiutiniame mados dizainerio filme jo stilius per daug užgožęs pasakojimą, atmintyje pabiro puošniais elementais, tačiau kompoozitoriaus sukurtas garso takelis, įkvėptas ryškiausių XIX-XX muzikinių stilių tapo viena įsimintiniausių detalių, klausoma ir atsieta nuo filmo.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Michelangelo Antonionio filmuose atveriamas susvetimėjęs žmogus ir jo geismas mylėti ir būti suprastam. Vizualinėse režisieriaus kompozicijose išryškėja vienišo žmogaus jausmai, įkurdinami muzikoje. Moderniojo pasaulio atstovai klaidžioja miestuose ir ieško to, ką iš jų atėmė kapitalizmas, urabnistinės patirtys, nykūs emociniai peizažai, kuriuos keičia muzika, kviečianti į režisieriaus pasiūlytą nuotykį ar į save, paliekanti bent kiek žmogiškumo atspindžių.



Ved. Ieva Buinevičiūtė

Rašymo mašinėlės garsas, didmiesčio džiunglių eismo triukšmas ir moters balsas bandant suprasti save. Moters pasaulis avangardinio kino kūrėjos Su Friedrich žvilgsnyje vis dar laikomas keistu, labiau priklausančiu „queer” kultūrai, tačiau iš tiesų jos filmai yra bandymas giliau pažvelgti į save ir kitus, santykį su artimais ir tolimais per įvairias kasdienes, buitines, intymias praktikas.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Roko ir alternatyvioji muzika kaip pabėgimas Wimo Wenderso garsinėse ir vaizdinėse klajoklystėse: filme „Iki pasaulio pabaigos“ režisierius bando pabėgti nuo visko, kas vokiška ir ieško tokios muzikos, kuri mus perkeltų ten, kur keliauja pagrindinė herojė nuo beveik trijų iki penkių valandų trunkančiame audiovizualiniame nomadės dienoraštyje. Panašiai ir kituose W. Wenderso filmuose, muzika tampa pabėgimo galimybe tiek režisieriui tiek jo sukurtiems personažams.





Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė