Per 90-imt metų tik kelios moterys už geriausią garso takelį buvo apdovanotos „Oskaro” statulėle. Ir nors apdovanojimų ceremonijose ne tik muzikos srityje moterims skiriama vis daugiau dėmesio, nuo 2000-ųjų vis daugiau yra bent nominuojamos, tačiau sąraše jų skaičius akivaizdžiai atsilieka nuo vyrų. Naujoji kompozitorių-moterų karta stebina netradiciniais sprendimais, kol žiūrovai ir žiuri nariai vis dar yra pripratę prie orkestrinių Johno Williamso „paklodžių” ir panašaus skambesio, būtent moterys keičia tipinį Holivudo muzikso skambesį. Ar pastarųjų metų tendencijos pakeis ir kino muzikos istoriją?



Ved. Ieva Buinevičiūtė

Apie Adamo McKay‘aus satyras ir JAV absurdą politikoje bei medijose, kurį lydi Nicholo Britello muzikinė „americana“, nurodanti tiek į amerikietiškąją svajonę, kurią pabrėžia optimistiškas, nuo pat vaikystės eilinį amierkietį lydintis bigbendų skambesys, tiek į XX a. pirmąją pusę, kuri „sproginėjo“ per du Pasaulinius karus. Šiandieninis cinizmas, egzistenciniai, o gal vaikiški klausimai ir beprotiškas pasaulis išryškinami banddžos, vaikiško fortepijono garsais ir varinių pučiamųjų dvikova, primenančia Šaltojo karo varžybas.




Ved. Ieva Buinevičiūtė

Keturios meilės formos, perteikiamos styginių orkestro skambesiu, lydinčiu Harlemo gyventojus filme „Jei Bylo gatvė prabiltų“. Klausydamas Nicholo Britello orkestrinių baladžių ir arijų, iūrovas gali atsekti skirtingas meiles formas, kurias režisierius atveria atsisakydamas linijinio pasakojimo būdo, perteikdamas sudėtingą istoriją 8-ojo dešimtmečio Harleme.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Septintoji, 2019-asiaisi sukurtoje „Mažųjų moterų“ adaptacijoje pirstatomi muzikiniai keturių merginų, tampančių moterimis portretai, kurie dažnai konfliktiški ir bręstantys kaip ir mažųjų moterų charakteriai. Kompozitorius Alexandre‘as Desplat turėjo nemažai išūkių po pokalbio dėl muzikos filmui su režisiere Greta Gerwig: „Ji paprašė, kad mano muzikoje „susitiktų“ W. A. Mozartas ir Davidas Bowie. Išsigandau, nes neįsivaizdavau, kaip tai sukursiu“, – vienam interviu sakė kompozitorius. Tačiau vietoj to, kad kurtų retro ir šiuolaikinės muzikos junginį, A. Desplat ieškojo gilesnių šių muzikų ryšių, kur filme galime mėgautis Mozartiška jaunatviška energija ir nenugalimu Bowie šiuolaikiškumu, kuris garso takelyje reiškiasi kur kas subtiliau, kompozitoriaus pasirinktu būdu.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Billie Holiday per savo dainas kalbėjo apie afroamerikiečius Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip apie keistus, neskanius, svetimus vaisius, apdainuotus jų pačių dainose. Billie Holiday savo dainos perteikia savo ir savo „brolių“ dvasinius ir moralinius skausmus, priešinantis, improvizuojant ir išdainuojant tai, ką išgyveno to meto afroamerikiečiai, dažniausiai turėdavę vergauti baltaodžiams. "Grammy" statulėle įvertinta Andra Day ir jos vaidyba, balsu bei dainomis perteiktas Billie Holidey asmeninis ir kūrybins portretas – šiandien primena skaudžia JAV istorijos dalį, kuri kartais atsikartoja ir šiandien.



Ved. Ieva Buinevičiūtė

Tradicines giesmes keičiantis džiazas, režisieriai, šiltas kalėdines juostas keičiantys į siaubo filmus, kūrybiniai sprendimai, perteikiantys šiuolaikinės Šv. Kalėdų muzikos iš kino filmų istoriją ir formuojantys šiandieninį kalėdinį muzikinį repertuarą tikrovėje.

Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Oslo trilogija - tikras džiaugsmas nevykusiems santykiams ir sunkiai su savo kartos iššūkiais besitvarkantiems į ketivrtąją dešimtį žengiantiems melomanams, kurie griebiasi muzikos, pateisinančios jų elgesį ir jausmus. J. Trieras su empatija žvelgia į su savo gyvenimais nesusitvarkančius šiauriau gyvenančius jaunnuolius, kurių gyvenimai po truputį tampa mirties laukimu.

Apie muzikalią prancūzų režisierius Marcelio Camus filmografij1 ir daugelyje jo filmų skambančią įvairiausią muziką, su kuria jis gerokai nutoldavo nuo Pietų Amerikos mitų ir legendų. 12-os filmų autorius ne visuomet jausdavosi savo darbų kūrėju, tačiau vis grįždavo prie savo mėgstamiausios temų, kurios geriausiai artikuliuotos „Juodojo Orfėjo“ juostoje. „Oskaro“ statulėlę gavęs režisierius vėliau nesugebėjęs sukurti geresnių darbų, nuolat varijavo egzotiškų ritmų ir melodijų, sambos, bosa novos gimimo, dramatiškų istorijų temomis.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Brazilų muzika, kuri po visą pasaulį plinta per filmus. Tai estradinės banalios ir naivios dainos, iš favelų kilusi samba, bosa nova, dažnai „atliekančios“ pagrindinį vaidmenį ir eksportuojamos per Pietų Amerikos kinematografiją kaip Tropicálios – brazilų judėjimo už laisvę 7-ojo dešimtmečio diktatorinėje Brazilijoje palikimas, vadinamas socialinės istorijos apmąstymų lauku. Meno atstovų judėjimas tapo ir politiniu aktu, kuris iki šiol daro didžiulę įtaką ne tik Lotynų Amerikos, bet ir likusio, ne tik Vakarų pasaulio menui – kinui ir muzikai.



Ved. Ieva Buinevičiūtė

7-ajame lietuviškos kinematografijos dešimtmetyje sukuriami poetiški, italų neorealizmo ar prancūzų naujosios bangos inspiruoti lietuviški filmai – „Suaugusių žmonių žaidimai“, „Laiptai į dangų“, „Jausmai“, „Ave, Vita!“, „Gražuolė“, „Birželis, vasaros pradžia“. Vis labiau kine pasireiškia autoriniai sprendimai, orkestrines „paklodes“ keičia kameriškesnė muzika. „Atšilimo“ laikotarpį pranašauja ne tik moderni kinematografija, bet ir juostose skambantis džiazas, lengvoji muzika, intymios melodijos, estradinė muzika ar rokenrolas. Sukuriami žymiai asmeniškesni portretai ir pasakojimai, įtraukiantys žiūrovą į miesto modernybėje ar gamtoje pasimetusių žmonių santykius, jų emocijas ir jausmus.


Ved. Ieva Buinevičiūtė