„Ne kartą buvo sakyta, kad Ratzingeris turėjo intelektinės sintezės dovaną ir gebėjimą įžvelgti opiausius bet kokio intelektinio ginčo taškus. Savo sukaupto kultūrinio kapitalo dėka jis galėjo laisvai dirbti beveik septyniomis kalbomis. Be to, puikiai išmanė visą katalikiškosios intelektualinės tradicijos panoramą. Per konferencijas Romoje jis dažnai išklausydavo daugybę pranešimų, atsiprašydavo, kad neturėjo laiko parašyti savojo, o paskui pateikdavo susintetintus apmąstymus, kurie būdavo gilesni ir aiškesni už visus oficialius pranešimus. Anglakalbiai dalyviai juokaudavo, kad jiems lengviau suprasti Ratzingerį, kalbantį bavariška italų kalba, negu italus, neva kalbančius itališkai“, – plačiau apie Josepho Ratzingerio teologinį palikimą – vedamojo skiltyje.

Minint Maldos už krikščionių vienybę savaitę, pokalbis su Vilniaus vyskupu pagalbininku Dariumi Trijoniu (parengė Jūratė Kuodytė) ir reportažas iš sausio 18 d. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje vykusio naujo ekumeninio Evangelijų pagal Matą ir Morkųų vertimo pristatymo.

„Nesidrovėkite kritikuoti Bažnyčios“ – vokiečių katalikiškos spaudos publikacijas apžvelgia Giedrius Tamaševičius.

Redaktorė Rūta Tumėnaitė

Visi sutaria, kad lemiamas praėjusių metų pasaulinis įvykis buvo tai, ko daugelis analitikų baiminosi, bet tik nedaugelis tiksliai numatė. Vasario 24-ąją Rusija įsiveržė į Ukrainą ir sukėlė rimčiausią ginkluotą konfliktą Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tokia nesėkmė turėtų paskatinti šiek tiek atsargiau vertinti 2023-ųjų prognozes, nes paprastai dramatiškiausi būna tie posūkiai, kurių nepastebime. Kita vertus, futurologija tuo ir puiki, kad prognozės išsakymo metu neįmanoma įrodyti, jog prognozuotojas klysta, o iki tada, kai jau bus galima įvertinti prognozės tikslumą, dauguma žmonių vis tiek bus pamiršę, ką sakėte. Tad koks galėtų būti atsargus Vatikano prognozių sąrašas 2023 metams? Plačiau – vedamojo skiltyje.

Popiežius Pranciškus sako, jog valdant Bažnyčią, svarbiausia yra galva. Tuo tarpu šiomis dienomis skaitytojus pasiekiantis naujas „Artumos“ žurnalo numeris ant viršelio klausia, ko verkė popiežius ir kas jį daro laimingą net ir sunkiomis akimirkomis. Numerį pristato Rūta Lazauskaitė.

Lauryno Peluričio apžvalga: nesena ir kiek senesnė sausio istorija – Sausio 13-oji ir 1923-ųjų Klaipėdos sukilimas.

Redaktorė Rūta Tumėnaitė

„Ištisus dešimtmečius, tiek būdamas kardinolas Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas, tiek Benediktas XVI, Josephas Ratzingeris nustatinėjo teologinių diskusijų Bažnyčioje taisykles, brėžė aiškias ribas ir drausmino tuos, kurie jas peržengdavo. Jis nedvejodamas gynė savo teologines pozicijas ir santūriai interpretavo Vatikano II Susirinkimą, išlaisvinusį šiuolaikinio katalikų atsinaujinimo jėgas. Dėl to jis pelnė doktrinos prievaizdo reputaciją, buvo vadinamas „Panzerkardinal“ arba „Dievo rotveileriu".Nepaisant to, Benediktas XVI bus prisimenamas kaip reformatorius. Kodėl? Būtent jo drąsus ir istorinis sprendimas 2013 m. atsistatydinti iš popiežiaus pareigų sukėlė tikrą žemės drebėjimą klerikalinės galios menėse. Tačiau tikrasis jo atsistatydinimo palikimas buvo dvejopas: jis ir reformavo popiežiaus tarnystę, ir atvėrė kelią Pranciškaus pontifikatui. Benedikto atsistatydinimas buvo dramatiškas žingsnis popiežystės demistifikavimo link, kurį tęsė Pranciškus, senąjį monarchinį popiežiaus valdymo stilių pakeisdamas tarnaujančios popiežystės modeliu.“ Plačiau - vedamojo skiltyje.
Kaip Lietuvoje dar sovietmečiu buvo pogrindžio sąlygomis išleistas ir tarp tikinčiųjų keliavo tuometinio kardinolo Josepho Ratzingerio „Krikščionybės įvadas“, prisiminimais pasidalins vienas knygos vertėjų ir redaktorių Vytautas Ališauskas.
Benedikto XVI-ojo mirties ir laidotuvių atgarsiai pasaulio katalikų spaudoje - Giedriaus Tamaševičiaus apžvalga.

Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Popiežiaus Pranciškaus 2022 m. apžvalga: karas Ukrainoje, sveikatos bėdos ir Romos Kurijos reforma. „Popiežiaus eisenai nusilpus, sustiprėjo jo raginimas siekti taikos, nors čia neapsieita be ginčų ir kritikos. Netrukus po to, kai vasario 24-ąją Rusija užpuolė Ukrainą, popiežius Pranciškus žengė neįprastą žingsnį - iš Vatikano nuvyko į Rusijos ambasadą prie Šv. Sosto prašyti taikos ir pasiūlyti Vatikaną kaip tarpininką. Pakvietęs viso pasaulio vyskupus prisijungti prie jo intencijos, jis kovo 25-ąją per Gavėnios atgailos pamaldas Šv. Petro bazilikoje iškilmingai pašventė Bažnyčią, visą žmoniją ir „ypač Rusiją bei Ukrainą“ Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. Tačiau net ir tada, kai milijonai ukrainiečių, daugiausia moterų ir vaikų, pabėgo iš šalies ir kai gausėjo įrodymų apie Rusijos karo nusikaltimus, popiežius Pranciškus viešai nepasmerkė Putino. Dėl to, taip pat dėl jo raginimų Rusijai ir Ukrainai užmegzti dialogą ir derėtis dėl taikos, daugeliui žmonių, ypač ukrainiečių, buvo skaudu, kad popiežius dėl karo lyg ir kaltino
„abi puses“.“ Plačiau – vedamojo skiltyje.

Svarbiausias 2022 m. visuotinės Bažnyčios naujienas jungianti tema - raginimai keisti Katalikų Bažnyčią. Ir nors šie raginimai nėra nauji, yra vilčių, kad permainas paskatins popiežiaus Pranciškaus inicijuotas sinodinis kelias. Tačiau šių vilčių fone ryškėja pasipriešinimo Pranciškui ir jo lėtiems, bet nuolatiniams pokyčiams srovė. Kokios temos labiausiai domino katalikškų portalų skaitytojus?

Paskutinio 2022 m. žurnalo „Kelionė“ numerio pristatymas (sesuo Faustina Andriulytė).

Spaudos apžvalga 2022-uosius palydint (parengė Laurynas Peluritis).

Redaktorė Rūta Tumėnaitė

Šv. Kalėdų laidoje pasakojame, kaip Kristaus gimimą šiemet švenčia popiežius Pranciškus.

Apie metus, praėjusius karo šešėlyje, pasakoja Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Apie dovanojimo prasmę „Šeštadienio komentaro“ skiltyje svarsto filosofas ir kultūros istorikas Vytautas Ališauskas.

Giedrius Tamaševičius apžvelgia kalėdines temas vokiečių katalikų spaudoje.

Redaktoė Rūta Tumėnaitė

„Dabar Vakarų pasaulyje vykstančią katalikybės ir kultūros santykio dinamiką galima pavadinti „iškultūrinimu“, - šią sąvoką prieš dvidešimt metų suformulavo prancūzų religijos sociologė Danièle Hervieu-Léger. Tai reiškia, kad nebelieka istorijos eigoje susiklosčiusio gilaus ryšio tarp bendrų kultūros ir katalikiškos kultūros reprezentacijų. Hervieu-Léger grįžta prie šios sąvokos savo naujausioje knygoje, parašytoje kartu su filosofu ir religijos sociologu Jeanu-Louis Schlegeliu, kurioje svarsto apie katalikybės dabartį ir ateitį. Autoriai teigia, kad egzistuoja du lygiagretūs ir tarpusavyje susiję Katalikų Bažnyčios griūties reiškiniai. Pirmasis yra vidinis. Jis kyla iš seksualinio išnaudojimo ir finansinių skandalų bei neadekvataus institucijos atsako ir neadekvačių dvasininkų bandymų emociškai ir simboliškai atsigauti liturginėje plotmėje (šias pastangas simbolizuoja sutana ir ikisusirinkiminės Mišios lotynų kalba). Autoriai teigia, kad dėl to Bažnyčia atsidūrė faktinės schizmos būklėje. Jei anksčiau kovos dėl Bažnyčios ateities koncentravosi į dvasininkų ir pasauliečių priešpriešą arba į „konservatyvumo“ ir „progresyvumo“ modelius, dabar viskas pasikeitė. Šiandien kova vyksta tarp antimodernaus tradicionalizmo, iš vienos pusės, ir kitokios „buvimo Bažnyčia“ sampratos - tokios, kuri siekia atsikratyti liberalios-progresyvios prisitaikymo prie šiuolaikinės kultūros paradigmos ir tuo pačiu nenukrypti į tradicionalistinį priešiškumą modernybei." Plačiau - vedamojo skiltyje.
Ukrainiečių kalėdinės giesmės „Ščedryk“ sukūrimo istorija: „Ščedrykas“ toliau keliavo ir tebekeliauja po pasaulį. „Gausiai, gausiai“, čiulbėjo pavasarį parskridusi Mykolos Leontovyčiaus kregždutė klausytojams tada, kai ukrainiečiai klausė savęs, ar jie dar kada nors turės savo valstybę. Šiandien oficialiame Ukrainos valstybės interneto puslapyje galima perskaityti šiuos žodžius: „2022 metų vasario 24-ąją kasdienis gyvenimas Ukrainoje sustojo... Tą kraupų vasario rytą, pačioje žiemos pabaigoje, ukrainiečiai „sustingo lyg nuo įšalo“. Pavasaris į Ukrainą dar neatėjo.“ Kai per Kalėdas klausysimės šios melodijos, prisiminkime gražias, jaudinančias jos ištakas, ir melskimės už Ukrainos žmonės, kad jie kuo greičiau sulauktų pavasario, naujo gyvenimo ir taikos."
Spaudos apžvalga (parengė Laurynas Peluritis).
Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Prieš Rusijos invaziją į Ukrainą, šios šalies tikintieji buvo pasidaliję į tuos, kurie išlaikė istorinius ryšius su Maskva, ir tuos, kurie perėjo į naują nepriklausomą Ukrainos Ortodoksų Bažnyčią. Tačiau kad ir kaip baigtųsi karo veiksmai mūšio lauke, dvasinį karą jau laimėjo Ukraina. Plačiau - vedamojo skiltyje.
„Kai pirštai pabėga nuo širdies“ - norvegų katalikišką spaudą apžvelgia Giedrius Tamaševičius.
Paskutinį šių metų žurnalo „Artuma“ numerį pristato Rūta Lazauskaitė.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Tikinčiųjų persekiojimas yra visų religijų rūpestis. Daugelis krikščioniškų organizacijų ėmė plačiau kalbėti apie religinį persekiojimą, pavyzdžiui, apie jazidus, rohinjus ir uigūrus. Kalbant apie skaičius, vis dar per mažai kalbama apie tai, kad krikščionys yra labiausiai persekiojama religinė grupė visame pasaulyje. Daugiausia dėl tikėjimo nužudytų krikščionių yra Nigerijoje. Pakistane ir Sudane krikščionys taip pat susiduria su smurtu, konfiskuojamas bažnyčios turtas, užpuolami religiniai vadovai. Šias tris šalis sieja piktybinė Saudo Arabijos įtaka ir tai, kad Jungtinė Karalystė nesiryžta pasinaudoti savo turimais solidžiais svertais. Birželio mėnesį Nigerijos Ondo vyskupijoje per Mišias ginkluoti užpuolikai nužudė 40 žmonių. Vyskupas Jude Arogundade atkreipė dėmesį į tai, kad šalies šiaurėje ir viduryje vyksta nematomas „genocidas“: „Pasaulis tyli, nes išpuoliai prieš bažnyčias, jų darbuotojus ir institucijas tapo kasdienybe. Kiek lavonų reikia, kad pasaulis atkreiptų dėmesį?“ – klausė vyskupas. Plačiau – vedamojo skiltyje.

Birštono sakraliniame muziejuje atidarytą adventinę parodą „Gloria Deo“ pristatė muziejaus direktorė Roma Zajančkauskienė (parengė Jūratė Kuodytė).

Spaudos apžvalgoje apie Vengrijos teritorines ambicijas šių dienų geopolitiniame kontekste (parengė Laurynas Peluritis).

Redaktorė Rūta Tumėnaitė

7 dešimtmečio pabaigoje ir 8 dešimtmetyje popiežiaus Pauliaus VI kritikai praminė jį „popiežiumi Hamletu“, nes jis neva svyruodavo ir kankindavosi, kai tekdavo priimti sunkų sprendimą. Nepriklausomai nuo to, ar šis pontifiko įvaizdis buvo teisingas, ar ne, jis taip prilipo, kad buvo cituojamas daugelyje popiežiaus nekrologų.

Šiandien kartais stebimasi, kodėl Pranciškaus lygiai taip pat, tik dėl kitų priežasčių, niekas nepraminė „popiežiumi Lyru“, turint galvoje vadovą, kuris nedvejodamas imasi veiksmų – kuris, tiesą sakant, kartais gali pasirodyti ūmus ar impulsyvus, bet kuriam tikrai nestinga ryžto. Toks „Karaliaus Lyro“ momentas Pranciškų ištiko lapkričio 22 d., kai Vatikanas paskelbė, jog popiežius pasaulinę katalikišką labdaros organizaciją Caritas iš esmės perdavė į bankroto administratoriaus rankas. Pranciškus atleido visą Carito vadovybę ir paskyrė laikinąjį administratorių, italą organizacijų konsultantą Pier Francesco Pinellį, kuris vadovaus darbui iki kitos Carito generalinės asamblėjos, numatytos ateinančių metų gegužę. Plačiau - vedamojo skiltyje.

Reportažas iš Bažnytinio paveldo muziejuje atidarytos naujos parodos „Corpi santi“ (parengė Jūratė Kuodytė).

Spaudos apžvalga: kaip padaryti, kad tikybos pamokos taptų ypatingu nuotykiu? (Aut. Giedrius Tamaševičius).

Redaktorė Rūta Tumėnaitė

Žmogaus gyvybės apsauga ir puoselėjimas nuo prasidėjimo iki natūralios mirties yra Bažnyčios misijos šerdis. Tačiau kaip geriausiai tai liudyti pasaulyje, kuriame dažnai jaučiamas priešiškumas krikščioniškam mokymui? Daugelis konservatyvių katalikų neslepia nepasitenkinimo, kad žmogus, kuriam popiežius Pranciškus patikėjo atsakomybę tęsti šią diskusiją, stengiasi pakeisti Bažnyčios požiūrį į žmogaus gyvybės gynimą. Arkiv. Vincenzo Paglia, Popiežiškosios Gyvybės akademijos prezidentas ir Popiežiškojo Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos mokslų teologinio instituto kancleris, yra įsitikinęs, kad būti „už gyvybę“ reiškia daugiau nei tik iš naujo išdėstyti tradicinį Bažnyčios nepritarimą abortams ir kontracepcijai. Plačiau – vedamojo skiltyje.

Įspūdžiais iš Krokuvoje vykusio jaunimo simpoziumo „Kelkis! Kristus tave šaukia“ dalinasi Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro vadovė Kristina Trinkūnaitė ir referentė Miglė Viselgaitė.

Lauryno Peluričio komentaras, skirtas Tarptautinei filosofijos dienai.

Redaktorė Rūta Tumėnaitė