„Ar Europos krikščionybė šiandien turi pakankamai drąsos ir dvasinės energijos, kad užkirstų kelią „civilizacijų susidūrimo“ grėsmei, globalizacijos procesą paversdama bendravimo, dalijimosi ir abipusio praturtinimo procesu? Kai koronaviruso pandemija ištuštino ir uždarė bažnyčias, susimąsčiau, ar šis „uždarymas“ nebuvo pranašiškas perspėjimas. Štai kaip netrukus gali atrodyti Europa, jei mūsų krikščionybė nebus atgaivinta. Jei Bažnyčia nori prisidėti prie pasaulio perkeitimo, ji pati turi nuolat keistis. Kad reforma, t. y. tam tikrų institucinių struktūrų formos pakeitimas, duotų gerų vaisių, prieš ją ir kartu su ja turi būti atgaivinta Bažnyčios „kraujotakos sistema“, – o tai yra dvasingumas. Daugelyje Europos šalių bažnyčios, vienuolynai ir seminarijos yra tuščios arba pustuštės. „Ko jūs bijote – negi neturite tikėjimo?“ – sako Jėzus per visas audras ir krizes. Tikėjimas yra kelionė iš paralyžiuojančios baimės (paranojos) į metanoją ir pronoją, t. y. įžvalgumą, apdairumą, atvirumą ateičiai ir imlumą Dievo iššūkiams laiko ženkluose.“ Kun. Tomašo Haliko mintys, skirtos sinodo žemyninio susitikimo Prahoje dalyviams, – vedamojo skiltyje.
Įspūdžiais iš susitikimo Prahoje dalinasi LVK pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
Spaudos apžvalga: Laurynas Peluritis apie savaitės publikacijas socialinėje žiniasklaidoje ir Vasario 16-ąją amžinybėn iškeliavusį disidentą Antaną Terlecką.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė