Kokios priežastys lemia, kad detektyvinis romanas patektų į bestselerių gretas? Šį kartą laidos vedėjai nutaria pasirinkti konkrečius pavyzdžius – tris netrukus pasirodysiančius ar ką tik pasirodžiusius jau gerai žinomų autorių – Richardo Osmano, Micko Herrono ir Stepheno Kingo - romanus ir paprognozuoti, kurio iš jų laukia didžiausia sėkmė. Kad būtų įdomiau, nė vienos iš minėtų knygų vedėjai nėra skaitę, taigi stropiai laikosi garsaus prancūzų literatūros specialisto Pierre Bayardo taisyklių, nustatytų knygoje „Kaip kalbėti apie knygas, kurių nesate skaitę“.
Ir nors, kaip žinoma, garsiausia profesoriaus Bayardo taisyklė reikalauja paminėti knygos autorių ir pavadinimą, o toliau kalbėti apie save, laidos vedėjai vis dėlto nutaria iki galo išlikti profesionalais ir pirmiausiai aptaria jau seniau išėjusią knygą, spėjusią tapti bestseleriu. Tai islandų rašytojo Ragnaro Jonassono ir Islandijos ministrės pirmininkės Katrin Jakobsdottir knyga „Reikjavikas“, kurios leidimas neseniai pasirodė Didžiojoje Britanijoje. Mažumą pasvajoję apie panašaus autorių bendradarbiavimo tikimybę Lietuvoje, vedėjai atsipeikėja, grįžta prie tikrovės ir aptaria minėtas naujienas.
Rekomendacijos: Ragnaro Jonassono ir Katrin Jakobsdottir „Reikjavikas“, Richardo Osmano „The Last Devil To Die“, Micko Herrono „The Secret Hours“, Stepheno Kingo „Holly“, na, ir Pierre‘o Bayardo „How To Talk About Books You Haven‘s Read“.
Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Šio pirmadienio „Nenušaunamų siužetų“ laidą Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis skiria vienam detektyviniam kūriniui ir išsamiai aptaria šviežią, didelį klasikinį detektyvinį filmą - Kenetho Branagh „Venecijos šmėklas“, paaiškindami, kodėl tai yra didelis filmas ir pasiginčydami – bet nepiktai – su filmo kritikais. Taip pat su šiokiu tokiu liūdesiu daro išvadą, kad Kenethas Branagh daugiau Agathos Christie detektyvų su Puaro nebeekranizuos ir trečioji franšizės dalis turbūt yra ir paskutinė.

Kalbant apie filmą buvo paminėti keli Agathos Christie romanai, kuriuos „Venecijų šmėklų“ pažiūrėjimas verčia perskaityti dar kartą: „Helovyno vakarėlį“, „Rodžerio Ekroido nužudymą“, „Mirusiojo kaprizą“ ir „Kreivą nameliūkštį“.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Kaip veikia „išimties iš taisyklės“ taisyklė? Gegužės pabaigoje, kalbėdami apie pagal tikrus įvykius sukurtų detektyvų (true crime) žanrą, vedėjai iškilmingai pasižadėjo apie jį daugiau niekada nebekalbėti. Sprendimo priežastis – stipri ir paprasta: „true crime“ kūriniai laidos vedėjams visiškai neįdomūs.

Ir štai, nepraėjus nei pusei metų, „Nenušaunamuose siužetuose“ vėl nagrinėjami pagal tikrus įvykius sukurti detektyvai. Priežastis, kaip visuomet, stipri ir paprasta – eteryje atsiradęs ir dar nepasibaigęs (paskutinė serija bus parodyta rugsėjo 24 d.) BBC serialas „Moteris sienoje“ (The Woman in the Wall), kuriame realistiniu pasakojimo fonu tapo Airijoje veikusios žiauriosios Magdalenos skalbyklos, bažnyčios įsteigtos prieglaudos nėščioms netekėjusioms merginoms.

Verta pažymėti, kad „Moteris sienoje“ yra labai įtemptas ir išradingas savarankiškas detektyvas, todėl laidos vedėjai galiausiai nusprendžia, kad pažadas nebekalbėti apie „true crime“ detektyvus nelabai ir pažeistas.


Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Aptarę vasaros nuotykius, laidos vedėjai grįžta prie kitos mėgstamos temos – detektyvinės Škotijos. Šį kartą kalbą apie ją pradeda ne Rasa (ko šiaip jau būtų buvę galima tikėtis, bet štai jums siužetinis posūkis), o Ernestas, primindamas garsų škotų klasiko Stevensono kūrinį „Nepaprasta daktaro Džekilio ir misterio Haido istorija“. Šis kūrinys, beje, irgi labai vertas perskaityti, ypač jei jums, kaip savo apklausoje nustatė Ernestas, ne visai aišku, kuris iš dviejų personažų gerasis, o kuris blogasis. Bet laidoje plačiau kalbama apie Craigo Russello detektyvą „Haidas“ (Hyde) Stevensono apysakos motyvais; mažumą paburbėję ir gana plačiai apsakę tam tikrus užkliuvusius romano ypatumus, vedėjai vis dėlto nutaria, kad jį verta rekomenduoti skaitytojams. Kaip ir serialą „Annika“ škotiškais motyvais, pasižymintį tais bruožais, už kuriuos mes taip mylime Škotiją: keistokais siužetais, puikiais dialogais ir bendra atsainoka, humoristine pasakojimo nuotaika.
Rekomendacijos: Roberto Louiso Stevensono apysaka apie Džekilį ir Haidą, o taip pat, žinoma, to paties autoriaus „Lobių sala“ (vargu ar kuris nors iš mūsų esame jau tiek visai išaugę iš paauglystės, kad nenorėtume vėl pasinerti į šitų nuotykių pasaulį); Craigo Russello „Hyde“ (ir kitos šio autoriaus knygos, ypač „The Devil‘s Aspect“; serialas „Annika“.

\Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Šį pirmadienį, pirmoje naujo sezono laidoje, „Nenušaunamų siužetų“ vedėjai Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis kalbės apie savo vasaros detektyvines patirtis ir apie Agathos Christie kūrybą. Ir tai jau tampa tradicija – laidos sezonus pradėti (ir juos baigti) pokalbiu apie detektyvų karalienę.

Šį kartą dėmesys atkreipiamas į mažiau mylimus Christie romanus: sąmokslinius ir šnipų romanus, kurie skaitytojų sudaromuose reitinguose nuolat užima žemiausias pozicijas. Tokie yra ir du laidoje išsamiau aptarti romanai - „Jie atvyko į Bagdadą“ (They Came to Baghdad, 1951), lietuviškai išleistas 2009 metais, ir „Nežinoma linkme“ (Destination Unknown, 1955), lietuviškai išleistas 2007 metais. Abu romanai, o ypač „Nežinoma linkme“, šios vasaros kontekste sužiba naujų patirčių briaunomis. Šnipų romanus Agatha Christie rašė naudodama neįtikėtiną patirtį – ji kelis metus gyveno Londono „Ikoson“ name, kartu su dar septyniais (tuomet dar nedemaskuotais) sovietų šnipais, iš kurių vienas užverbavo Klausą Fuksą, pavogusiu svarbiausius mokslinius duomenis, kai dirbo Roberto Oppenheimerio branduolinės bombos projekte. Filme „Oppenheimeris“ yra kelios Fuksui skirtos minutės.

Pindami įvairiausias Agathos Christie kūrybos sąsajas su šiandieninėmis aktualijomis, laidos vedėjai aptaria dar kelis detektyvinius romanus ir filmus: Janice Hallett romaną „Tvaifordo kodas“, artėjantį serialą pagal Christie romaną „Žudyti lengva“ (Murder is Easy, 1939, lietuviškai išleistas 1994 m.) ir jau visai priartėjusį Kennetho Branagh filmą „Venecijos šmėklos“.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Paskutinėje šio sezono laidoje vedėjai žvelgia į ateitį: vardija įvairius malonius dalykus, kurių verta tikėtis rudeniop. Tai nauja, jau septinta Roberto Galbraitho knyga apie Kormoraną Straiką ir Robin Elakot „The Running Grave“, iš serijos, kurią Ernestas žada skaityti iki galimai pasirodysiančios knygos vien tik apie Straiko ir Robin santykius, o Rasa su malonumu skaitys ir tada. Mūsų laukia dar ir naujas mokančios gerai intrigą susukti Ruth Ware romanas „Zero Days“, ir gana netikėtas debiutas, kurio anonse neatskleisime. Na, o toliau – ir vėl įvairiausi Agathos Christie motyvai: nesuvaldomojo Branagh naujas filmas, priminimai apie ką tik pasibaigusį trečią stilingo prancūziško serialo „Mažosios Agathos Christie žmogžudystės“ sezoną ir informacija apie rudenį vyksiantį Christie festivalį. Laidos pabaigoje Rasa dalijasi džiaugsmingais patyrimais perskaičius Janice Hallett detektyvą „Paslaptingoji Alpertono angelų byla“, kuriame autorė ir vėl pateikia įtraukiančią, aukščiausios klasės detektyvinę mįslę, žaisdama žanro kanonų laužymu, ir tuo vedėjams primena ką? Aišku, kad Agathą Christie.

Geros vasaros, mielieji laidos klausytojai, ir iki susitikimo rugsėjį.

Rekomendacijos: kol kas nėra ko labai rekomenduoti, nes aptariami dar tik pasirodysiantys kūriniai, išskyrus minėtą prancūzišką serialą „Les Petits Meurtres d‘Agatha Christie“ ir Janice Hallett „The Mysterious Case of Alperton Angels“.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Šio pirmadienio „Nenušaunamų siužetų“ laidoje Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis apžvelgs besibaigiančio laidos sezono (priešpaskutinis epizodas!) detektyvinius pikus ir nuopuolius ir aptars savo laiku neaptartas smulkmenas.

Nuopuolis buvo užfiksuotas tik vienas, bet nuolat besitęsiantis – laidos vedėjams nepatinka, kad Lietuvos leidyklos verčia ir leidžia ne tuos detektyvus, kurių jie norėtų, todėl laidos pradžia ir paskirta dosniam bei nuoširdžiam burbėjimui dėl vertimų strategijos.

Na, o baigus su negatyvumais, vedėjai aptarė kelias optimistines pozicijas ir nutarė, kad šiame sezone buvo ypač daug kūrinių (ir knygos, ir filmai, ir serialai), patenkančių į džiuginančią kategoriją „Detektyvai su pajuokavimais ir juokingomis nuorodomis“. Ta proga prisimintas „Nenušaunamose siužetuose“ laiku neaptartas ir labai rekomenduotinas filmas, linksmas detektyvas „Žiūrėkit, kaip jie bėga“ (See How They Run, 2022 metai).

Prisiminus filmą vedėjai netikėtai atrado, kad šiemet beveik visi į kategoriją „Detektyvai su pajuokavimais ir juokingomis nuorodomis“ patenkantys kinematografiniai kūriniai įkvėpimo semiasi iš Agatos Kristi romanų ir nutarė, kad šį reiškinį reikės išsamiau aptarti po savaitės, paskutinėje sezono laidoje.

Nes juk taip ir turi būti - Agatha Christie visuomet pradeda, ir ji dažniausiai viską ir užbaigia – ypač detektyvų visatoje.


Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Kad ir kokie būtų literatūriniai, sociologiniai ar net kulinariniai detektyvų privalumai, vis dėlto turbūt niekas nesuabejos, kad skaitome juos būtent dėl to paskutinio siužetinio posūkio, kuris dažnai apverčia iki šiol taip stropiai kurtą paveikslą aukštyn kojom. Apie šiuos staigius posūkius šįkart ir kalbasi laidos vedėjai Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis: kaip pratę, mėgina juos klasifikuoti (šį kartą klasifikacijos sistemas pasiūlo abu vedėjai) ir nesusilaikę, žinoma, pasakoja apie ryškiausius ir labiausiai jiems įsiminusius siužeto posūkius. O kad šie posūkiai tikrai ryškūs, paliudija Rasa, kuri neabejotinai jų apakinta savo pačios išverstos knygos „Griuvėsių Dievas“ pagrindinį herojų Tedį laidoje net kelis kartus išvadina Tomiu ir dėl to labai atsiprašo. Kokie būna staigūs siužeto posūkiai ir kokį triuką panaudoja vedėjai, kalbėdami apie „Griuvėsių Dievą“, kuris net ne detektyvas, bet puikiai tinka prie aptariamos temos, sužinosite išklausę laidos.

Rekomendacijos: kaip visada, viskas, ko dar neskaitėte, Agathos Christie (ypač „Rodžerio Ekroido nužudymas“ ir „Pradžios link“); viskas, ką rasite parašyta Janice Hallett, visų pirma laidoje aptariamas „The Twyford Code“, serialas „The Night Agent“.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Šįkart „Nenušaunami siužetai“ skirti egzotiškiems detektyvams. Arba, tiksliau formuluojant – egzotikai ir detektyvams. O jei visiškai tiksliai – kur, kaip, kodėl ir kokie detektyvai mums tampa egzotika. Šiokia tokia painiava šios laidos siužete atsirado todėl, kad jos vedėjai Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis jau kelis kartus kalbėjo apie egzotiką, bet įdėmiau reiškinio neišnagrinėjo.

Dabar šis neapsižiūrimas ištaisytas, egzotika suklasifikuota – beje, netikėtai paaiškėjo, kad įvedus egzotikai retumo faktorių, viena didžiausių egzotikų detektyvų kontekste taptų lietuviškas detektyvas.

Laidoje aptariama ir retkarčiais rekomenduojama keli detektyviniai romanai ir serialai: britiškai laosietiškas Colino Cotterillo „Anarchy and Old Dogs“, kiniškai britiškas Christopherio Huango detektyvas „Džentelmeniška žmogžudystė“ (A Gentleman‘s Murder), britiškai indiška Tarquino Hallo serija apie Indijos privatų seklį Viša Puri ir be išlygų kinišką Zijin Chen „Blogi vaikai“ (Bad Kids).

Ernestas taip pat prisipažino, kad ruošdamasis laidai dvi savaites žiūrėjo korėjietiškus detektyvinius serialus ir ta proga papasakoja apie sudėtingą (ir neįveiktą) korėjietišką „flashbackų“ tradiciją.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Tiek laiko įvairiais aspektais aptarinėję detektyvus, laidos vedėjai Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis šioje laidoje pagaliau prisiminė, kad juk detektyvams svarbus ir pasakotojas. Ne vien ypatingas, nepatikimas pasakotojas – šiam jau buvo skirta ir atskira laida, ir ne vienas paminėjimas kitose, bet ir paprasčiausias asmuo, kurio akimis matome detektyvinius įvykius ir galime sekti intrigą. Kaip paaiškėjo pradėjus nagrinėti, tas asmuo anaiptol ne toks jau paprastas.

Nutarta pasakotojus suskirstyti pagal tai, kiek jie žino apie tai, ką pasakoja; tad logiškai – nuo visažinio ir visa reginčio autoriaus, stebinčio veiksmą tarsi iš paukščio skrydžio, iki atsitiktinai pro šalį ėjusio personažo, neturinčio jokio supratimo apie tai, ką pamatė ir besistengiančio kaip nors viską suprasti. Neapsieisime nepaminėję nei japonų, klasikiniame honkaku stiliaus detektyve reikalaujančių skaitytojo aktyviai aiškintis įvykius, nei Horowitzo, kuris, be abejo, kaip pasakotojas turi parengęs keletą savų triukų, nei visiškos klasikos – Agathos Christie bei Hitchcocko filmų.

Rekomendacijos: klasikinio pasakojimo pavyzdžiai – Agathos Christie ir Roberto Galbraitho detektyvai, jau ne kartą minėta Elly Griffiths serija apie archeologę Rutą Galovėj, japonų detektyvai, Phoebe Waller-Bridge spektaklis ir TV serialas „Fleabag“ (paliekam originalų pavadinimą, nes niekas iš vedėjų neįsivaizduoja, kaip tai turėtų būti išversta į lietuvių kalbą), Raymondo Chandlerio detektyvai (geriau ne lietuviški vertimai), Guillermo Martinezo detektyvai ir Alfredo Hitchcocko klasikinis filmas „Langas į kiemą“.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis