Pavymui visoms galutinai pasibaigusioms šventėms (taip, jau net Trims karaliams) laidoje pateikiame antrą šiais metais lietuviškų leidyklų ketinamų išleisti detektyvų rinktinės dalį, kurią rekomenduoja perskaityti Rasa.
Negalime nepasidžiaugti, kad toliau turėsime progų sekti „salų komisarės“ Lenos Lorencen veiklą, kurią įdomiai aprašo vokiečių autorė Anna Johansen. Šiais metais pasirodys jau septintoji (tai reiškia, kad šešias ankstesnes galima imti ir skaityti tuojau pat, jei kas dar nepradėjo) serijos knyga „Negyvėliai Helgolande“, iš kurios sužinosime dar apie kokį nors nepaprastą Vokietijos šiaurinio pajūrio peizažą ir paskaitysime dar vieną vykusiai supintą detektyvinį siužetą ir apskritai gerai praleisime laiką.
Lietuvių (ir, sprendžiant iš nepaprasto populiarumo, anaiptol ne tik lietuvių) skaitytojų pamėgtas norvegas Jo Nesbo naujoje apsakymų knygoje „Pavyduolis ir kiti pasakymai“ primygtinai atidžiai nagrinėja tokį detektyvams svarbų reiškinį kaip aistra, kuri užvaldo žmogų ir ima diktuoti jo poelgius paprastai net neatsižvelgdama į sveiką protą. O štai Ninos de Gramont knygos „Ponios Kristi apgaulė“ pagrindinė herojė ir pasakotoja kaip tik turi to neva sveiko proto, leidžiančio jai sukonstruoti ilgalaikį planą, susijusį su garsiosios Agathos Christie šeima. Jos pasakojamoje istorijoje ne tik lygiomis teisėmis veikia ir tikri, ir išgalvoti personažai - čia net tikri personažai daro išgalvotus dalykus. Šiek tiek, galima sakyti, panašiai veikia ir dvi (kiekviena savo srityje) nepaprastai garsios moterys, kanadietė detektyvų autorė Louise Penny ir JAV politikė Hillary Rodham Clinton, kurios abi kartu parašė gal ne tiek detektyvą, kiek politinį trilerį „Teroro būsena“. Kaip rašytojai, labiausiai pagarsėjusiai detektyvais apie jaukią (ir baugią) Kanados provinciją, pavyko papasakoti apie JAV valstybės sekretorės patiriamus politinius pavojus? Įvairiai.
Ir paskutinė šio sąrašo knyga – Joelio Dickerio „622 kambario paslaptis“, kurios recenzentai joje įžvelgė ir Agahtos Christie, ir Ruth Ware, ir Lucy Foley, ir net mūsų laidos numylėtinio Anthony Horowitzo įtaką: knyga tokia didelė ir stora, kad visoms įtakoms užtenka vietos, o be to, pats Dickeris irgi puikiai moka kurti intrigą, siužetą, veikėjus ir atmosferą.
Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis