Adamas Christensenas šiuo metu dalyvauja komplekso SODAS2123 meninėje rezidencijoje, į kurią aktyvo su tikslu įrašyti debiutinį albumą. Tiesa, tai ne pirmas jo apsilankymas Lietuvoje, pavyzdžiui, 2018-aisiais jis pasirodė Vilniuje vykusioje 13-oje Baltijos trienalėje. Danijoje užaugęs, šiuo metu Londone gyvenantis Adamas daugiausia kuria humoristinį atspalvį turinčius, tačiau itin asmeniškus, neretai apie skaudžias patirtis kalbančius, meilės ir melancholijos pripildytus performansus, juose pasirodo įkūnydamas savo moterišką personažą Madam de Dangé Laïm. Užsimovęs peruką, avėdamas aukštakulnius ir grodamas akordeonu jis pasirodė ir Lietuvoje, drauge su Katie Shannon ir Keira Fox surengęs performansą-koncertą, arba, kaip pats sako, vakarėlį „The ladies club“, SODAS2123 įsikūrusiame Empty Brain Resort. Pokalbis su A. Christensenu apie jo meninę rezidenciją Lietuvoje, įvairiuose pasaulio miestuose įgyvendinamas pastatų transformacijas, iš Londono menininkų atimamas kūrybines erdves, „drag“ įvaidžius jo kūryboje ir ribą, kuomet Adamas Christensenas virsta Madam de Dangé Laïm.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Režisierius Luca Vassos Menų spaustuvėje pristato premjerą „Plaučiai“ pagal Duncano Macmillano pjesę. Šis pastatymas galbūt būtų tiesiog eilinė premjera, tačiau prieš maždaug mėnesį Kauno miesto kameriniame teatre pagal tą pačią pjesę spektaklį „Kvėpavimas“ pastatė Agnija Leonova. Kodėl panašiu metu skirtingus teatro kūrėjus sugundo ta pati pjesė? Laidoje kalbinami spektaklių „Plaučiai“ ir „Kvėpavimas“ kūrėjai, taip pat I. Vyrypajevo „Irano konferenciją“ pastatę režisieriai Artiomas Rybakovas ir Aleksandras Špilevojus bei scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Praėję metai režisierei Eglei Švedkauskaitei buvo itin sėkmingi – už spektaklio „Žmogus iš žuvies“ režisūrą Valstybiniame jaunimo teatre ji kaip jaunoji menininkė buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, o performansas „ Žiūrėdama viena į kitą“, įkvėptas dailininkės Veronikos Šleivytės gyvenimo, paminėtas ne vieno teatro kritiko, menotyrininko įsimintiniausių 2021-ųjų meno reiškinių sąrašuose. Šiuo metu kūrėja ruošiasi premjerai – Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliui pagal estų dramaturgo Martino Alguso pjesę „Sieros magnolijos“. Kaip šis kūrinys pratęsia E. Švedkauskaitės svarstymus ją pastaruoju metu dominančia atminties tema? Kaip įkūnija jos kaip menininkės perėjimą „į suaugusio vaiko vaidmenį“? Ar žymi naują kūrybinio gryninimosi, gal net išsigryninimo etapą?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Scenos meno kritikų asociacija „Meno raktu“ apdovanojo tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadovę, vieną iš „Teatro informacijos centro“ įkūrėjų Kristiną Savickienę. Kokie, jos pastebėjimu, 2021-ieji buvo Lietuvos teatre? Kokių alternatyvų Lietuvos teatro sklaidai užsienyje paskatino ieškoti pandemija? Kaip tokiu metu burti teatro bendruomenę? Kokie jos galimo susikaldymo ženklai ir tai iliustruojantys procesai? Ar Lietuvos teatras išgyvena politkorektiškumo cenzūrą?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Naujųjų metų išvakarėse teatrų repertuaruose galima rasti ir rimtų, ne vieną ir ne dvi valandas trunkančių draminių spektaklių, tačiau šventinėse programose aptinkama ir kūrinių, kuriuose žymiai svarbesnę nei įprastame teatro darbe vietą užima muzika. Kokiam žiūrovui skirti koncertai-spektakliai – pažengusiam, mėgstančiam itin gilius, intelektualius, daugiasluoksnius pastatymus, o galbūt tam, kuris nori lengvesnės ar linksmesnės teatro patirties? Kur teatro žanrų paletėje atsidurtų muzikiniai spektakliai, spektakliai koncertai ar teatralizuoti koncertai? Ar stipriai muzikinis spektaklis pajėgus žiūrovui tiek skleisti džiaugsmą, tiek sukelti apmąstymus apie rimtas problemas? Apie tai laidoje pasakoja Juozo Miltinio dramos teatre spektaklį su grupe Colours of Bubbles statantis režisierius Aleksandras Špilevojus, „Graži ir ta galinga“ kūrėjos, aktorės Asta Zacharovaitė ir Ieva Pakštytė, „Keistuolių teatro“ vadovas Aidas Giniotis ir teatrologė Ugnė Kačkauskaitė.

Ved. Indrė Kaminckaitė

„Mano kaip aktoriaus prigimtis ir siela yra rimtojoj dramoj, bet kaip balansą pasirenku lengvesnę komediją“, – sako Gytis Ivanauskas. „Performanse“ jis kalba apie saugumo ir provokacijų, sveiko balanso kūryboje paieškas – savęs išbandymą sudėtinguose draminiuose spektakliuose ir ne tokiose sudėtingose, lengvesnio pobūdžio komedijose. Kaip skirtingo žanro spektakliai gali tapti jo kaip žmogaus saviterapijos įrankiu? Kodėl Lietuvos teatre jis retai patiria saugumo jausmą? Kaip mokosi jį pats kurti vadovaujamam aktorių kursui?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Prieš kelis mėnesius Lietuvos teatro bendruomenė aktyviai aptarinėjo lenkų kritiko Lukaszo Drewniako straipsnį „Vade, nevesk mūsų į Vilnių!“. Šiame tekste jis išsakė nerimą dėl dabartinės mūsų šalies teatro padėties – žymiųjų režisierių pasitraukimo, lenkų kūrėjų invazijos į Lietuvos sceną ir menkų jaunųjų režisierių galimybių konkuruoti su teatro milžinais. Jaunosios kartos teatralai, atsispirdami nuo publikacijos, ėmė kalbėti apie skurdžius jiems skiriamus biudžetus ir spektaklius, statomus „iš trijų kėdžių“. Du skirtingų kartų scenografai – jaunąjai priklausanti Guoda Jaruševičiūtė ir vyresniosios atstovas Jonas Arčikauskas – pasakoja apie minimalizmą ir tirštumą bei perpildymą scenografijoje, biudžeto ir spektaklio dramaturgijos, koncepcijos reikšmę priimant sprendimus dėl estetinės kūrinio visumos.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Inspiruota Davido Lyncho, Agathos Christie ir kitų detektyvų kine bei literatūroje kūrėjų, choreografė ir šokėja Inga Kuznecova nusprendė savo šiek tiek fanatišką pomėgį perkelti į sceną. Šią savaitę įvyksianti Šeiko šokio teatro premjera – spektaklis „Kill, Baby, Kill“ - pirmasis Lietuvoje šokio detektyvas. Įtraukti žiūrovus į spėliojimo, kas yra žudikas, žaidimą siekianti Inga Kuznecova, prisipažįsta nei Lietuvos, nei užsienio teatro ar šokio scenoje nemačiusi nė vieno detektyvo. Nuo ko ji atsispiria drauge su kolegomis kurdama „Kill, Baby, Kill“ spektaklį, kiek Lietuvos žiūrovui menkai pažįstamas šokio detektyvo žanras iš tiesų yra novatoriškas, kaip galima išnaudoti detektyvo klišes ir atpažįstamus įvaizdžius ir kurti savotišką šaržą ir parodiją?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Monospektaklis – giliausias ir sudėtingiausias ar nuobodžiausias ir paprasčiausias teatro žanras? Kuo pasižymi stiprus, paveikus monospektaklis? Kodėl jie neretai yra vidutiniškos ar žemos kokybės, galintys ilgam nuo teatro atbaidyti žiūrovą? Ar žanro specifika apriboja režisieriaus kūrybines galias? Ar aktoriui monospektaklis iš tiesų yra milžiniškas iššūkis, galintis atskleisti jo meistrystę? O galbūt tai neįdomi ir vieniša kūrybinė patirtis? Kuo monospektaklis gali intriguoti, o kaip apgvogti žiūrovą? Laidoje kalbinami šiam žanrui atsidavę ar jį išbandyti nutarę teatro kūrėjai: Birutė Mar, Viktorija Kuodytė, Gildas Aleksa, Arnas Ašmonas, Livija Krivickaitė ir Jūratė Martinaitytė.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Režisieriaus Antano Obcarsko spektaklyje „Alisa“ sukurtas pagrindinis vaidmuo aktorei Aistei Zabotkaitei atnešė pirmąjį „Auksinį scenos kryžių“. Čia pastebėjęs aktorės talentą, dramaturgas Marius Ivaškevičius nusprendė, kad būtent jai turi atitekti ir kitas ne mažesnio kalibro Majos vaidmuo jo ir režisieriaus Oskaro Koršunovo distopijoje „Miegantys“. Pokalbis su Aiste Zabotkaite apie jos evoliuciją nuo Alisos iki Majos, po „Auksinio scenos kryžiaus“ atėjusius kūrybinius iššūkius, o su jais – ir asmeninę brandą, taip pat sveiką požiūrį į aktorės profesiją ir pastangas nesusigadinti santykio su ja taip, kad nebegalėtų sugrįžti į teatro sceną, galiausiai, apie asmeninį žvilgsnį į įvairių atsiliepimų sulaukusią Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerą „Miegantys“.

Ved. Indrė Kaminckaitė