Kokias kūrybiškumo ir menines išraiškas gali paskatinti žinios apie genų inžineriją ir neuro mokslus.? Sostinės Vokiečių gatvėje įsikūrusioje „Meno ir mokslo laboratorijos“ erdvėje kūrybinį eksperimentą pradeda pirmoji iš dviejų menininkų komandų. Kiekvienos iš šių grupių nariai savaitę vienoje erdvėje dirbs kartu, tačiau negalės susitikti – pasikeisdami vienas po kito drauge vystys dar jiems patiems nežinomą kūrinį – kūrybinio proceso metu nuo nulio bus gvildenami visi jį sudarantys elementai. Į kūrybinę nežinomybę papuolę menininkai turi tik vieną nuorodą – jų analizuotą mokslinę temą. Pavasarį prie „Meno ir mokslo laboratorijos“ iššūkio prisijungę menininkai tapo mokiniais. Santaros klinikų gydytoja Loriana Kilaitė su viena eksperimento komanda dalijosi savo žiniomis apie genų inžineriją, o kitai grupei į neuromokslus gilintis padėjo Kembridžo universiteto doktorantė Nemira Žilinskaitė. Kaip menininkams iš pirmo žvilgsnio svetimos temos gali konvertuotis į meno kalbą ir virsti auditorijai suprantamu, paveikiu kūriniu? Ar eksperimento būdu vystytas kūrinys būtinai bus eksperimentinis, skirtas eksperimentus mėgstančiai publikai?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Šiuolaikinės intelektualios klounados teatras, bendradarbiaujantis su Oskaro Koršunovo teatru, neseniai pristatė tikriausiai pirmąjį Lietuvoje klounados vesterną – spektaklį „Odisėja“ pagal garsųjį Homero epą. Kokią naują, tiek Lietuvos kritikams, tiek žiūrovams dar mažai pažįstamą teatro kalbą pateikia sceninė klounada? Kaip klounados menininkai realizuoja save tiek kaip draminius, tiek kaip komiškus aktorius? Kodėl šiame tarp šiuolaikinio cirko ir teatro balansuojančiame žanre beveik neegzistuoja klaidos? Ar Lietuvoje pakanka menininkų, galinčių plėtoti klounados žanrą?

Linos Jusevičiūtės nuotr.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Šią vasarą „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio programoje galėjome išvysti šiuolaikinio šokio šokėjo, choreografo Luko Karvelio darbą priklausomybių tema „Theo“. Po Europą gastroliuojantis Lukas neseniai ir vėl trumpam buvo grįžęs į Lietuvą ir festivalyje „Plartforma“ pristatė prieš dvejus metus sukurtą, debiutinį monospektkalį „Blank Spots“. Pokalbis apie lietuvišką gražų liūdesį, neatsiejamą nuo jo paties kūrybos, juoką keliančius, iš savęs legendą kuriančius menininkus, skirtumą tarp kūrėjo ir atlikėjo bei kiekviename mieste kitokius menininkų burbulus.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Vis daugėjant profesionalių scenos menininkų pasirodymų, kurtų kolektyviškai, į procesą ar patį meno kūrinį įtraukiant vienos ar kitos bendruomenės narius, laida „Performansas“ domisi, kodėl menininkai pasiryžta peržengti saugias repeticijų salės ribas ir dirbti drauge su neprofesionalais. Kaip tokios patirtys keičia juos kaip menininkus, kūrėjus? Kaip formuoja tolimesnes jų kūrybines ambicijas, prisideda prie individualaus braižo gryninimo? Galiausiai, kokius reikalavimus kultūrinėms institucijoms, darniam kūrybiniam procesui menininkai kelia po darbo su bendruomene ar bendruomenėje? Įžvalgomis dalijasi Baltijos taikomojo teatro mokyklos bendraįkūrėja Kristina Werner, „Raudonos nosys – gydytojai klounai“ narės, aktorės Asta Zacharovaitė ir Aistė Alksnytė bei organizacijos „Be kompanijos“ menininkė Greta Grinevičiūtė.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Režisieriaus Oliverio Frljićiaus spektaklis „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ – tai apie kolektyvinę Europos ir europiečių atsakomybę dėl struktūrinio smurto kalbantis darbas, primenantis kolonialistinę žemyno praeitį ir ieškantis sąsajų su dabartine imigracijos politika. Prieš penkerius metus pastatytas darbas šiemet rodomas Lietuvos publikai teatro festivalyje „Sirenos“. Oliveris Frljićius būdamas paauglys, turėdamas pabėgėlio statusą per Jugoslavijos karą iš Bosnijos ir Hercegovinos atvyko į Kroatiją, tačiau šiuo metu gyvena ir dirba Vokietijoje. Anot kūrėjo, Kroatijoje buvo baustas, nes jis ir jo kūryba nebuvo pakankamai patriotiški. Pokalbis apie pasirinkimą išvykti iš Kroatijos, radikalią ir stipriai politišką teatro kūrybą, menininko kūrybinius ir etinius principus.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Monikos Dirsytės performansas, kurio šūkis – „Neteršk gyvybės rato“ – neseniai baigė savo dvi savaites trukusias keliones po Lietuvą. Kasdien menininkė vis kitame mieste dvi valandas plūduriuodavo purvo vonioje ir gerdavo iš kolonėlės tekantį švarų vandenį. Anot kūrėjos, jos kūryba – tai nesibaigianti akistata su savimi, o edukacinių tikslų turėjęs paskutinis performansas – tai ir jos santykio su jaudinančia ekologijos tema išraiška.
„Iššokti, nerti giliai ir nepamiršti išnirti į paviršių“ – taip pagrindinį savo kūrybos principą apibūdina Monika Dirsytė, pasakojanti apie fizinių ir psichologinių iššūkių kėlusį paskutinį performansą, svarstanti, kaip po tokio pasirodymų maratono menininkė grįžta į įprastą būvį, ir apie naujas ją dominančias kūrybines kryptis, tarp kurių – technologijų ir žmogaus ar menininko besikeičiantis ryšys, o gal net dvikova.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Du sostinės teatrai naujus sezonus pradėjo pagal literatūros kūrinius pastatytais spektakliais: Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Grzegorzas Jarzyna pristatė „Soliarį 4“ pagal S. Lemo romaną, o Jaunimo teatre Gintaras Varnas pakvietė į A. Houxley'io „Puikaus naujo pasaulio“ sceninę adaptaciją. Kodėl teatro kūrėjų neretai netenkina dramaturgijos fondai ir jie priima iššūkį statyti visai scenai nepritaikytus kūrinius? Kaip rengiant sceninę adaptaciją balansuoti tarp atsakomybės literatūros kūrinio autoriui ir savos, šiuolaikinės kūrybinės vizijos? Pokalbis su režisieriais Grzegorzu Jarzyna, Gintaru Varnu, Uršule Bartoševičiūte ir dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas vasaros pabaigoje pristatė premjerą – šiuo metu po Lietuvą gastroliuojantį spektaklį „Pasivaikščiojimas“ pagal šveicarų rašytojo Roberto Walserio apsakymą. Anot kūrinio vertėjos Rūtos Jonynaitės, Pasivaikščiojimas iš tiesų vaizduoja patį Walserį, jo kaip rašytojo ir drovaus, nedrąsaus šio dažnai nedraugiško pasaulio gyventojo būtį. Pokalbis su R. Kazlu apie naująjį spektaklį ir pasivaikščiojimo sampratą, šiandieninį pasaulį, pripažinimą ir atsiskyrimą, kančią bei ilgesį šiuolaikiniame teatre ir gyvenime bei neblėstantį, bet sunkiai menininko patenkinamą skraidymo pojūtį.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Lietuvos nacionalinis dramos teatras šį sezoną pristatė dviejų seksualinės prievartos kaltinimų sulaukusių režisierių premjeras – belgo Jano Fabre‘o „Nakties rašytojo“ eskizą ir Jono Vaitkaus spektaklį „Didysis kelias“. Kaip turi elgtis socialiai atsakingas teatras – suteikti kūrybinę erdvę abejotinos reputacijos menininkams, kuriems metami kaltinimai vis dėlto yra neįrodyti, ar jų spektaklių idėjoms tarti griežtą ne? Į šį sudėtingą ir daugiasluoksnį klausimą atsako savo tekstuose apie menininkų reabilitaciją dažnai rašanti scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė, su Janu Fabre‘u dirbusi režisierė Eglė Švedkauskaitė ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus kūryba pastaruoju metu yra ypač politiška, aktuali, kelianti aštrius klausimus, o paties menininko tvirta pilietiška pozicija ir drąsūs pasisakymai viešojoje erdvėje ne kartą yra sulaukę visuomenės pasipiktinimo. Laidoje „Performansas“ Marius Ivaškevičius pasakoja apie politiniams pokyčiams paskatinti pasitelkiamą teatro ginklą, kurį pastaruosius dvejus metus aktyviausiai naudojo Estijoje, Taline ir Narvoje įsikūrusiame, privačiame Vaba Lava teatre. Dramaturgas buvo jo meno vadovas ir per šį laiką ten įgyvendino Baltijos šalių, taip pat Rusijos ir Baltarusijos kūrėjus įtraukiančią programą „Lūžio žmonės“, kurią apibūdina kaip bandymą per teatrą pažvelgti į posovietinę erdvę ir jos dabartinį būvį bei identitetą. Prieš kiek daugiau nei savaitę buvo pristatyta jau paskutinė „Lūžio žmonių“ programos premjera – Baltarusijos „Laisvojo teatro“ spektaklis apie Baltarusijos protestus „Error 403“. Pokalbis su Mariumi Ivaškevičiumi apie už plaukų galintį papurpyti teatrą.

Ved. Indrė Kaminckaitė