Performansas. Ved. Indrė Kaminckaitė

Po ilgos pertraukos atnaujinus gyvus pasirodymus nedidelei auditorijai, šiuolaikinio šokio kūrėjai vieni pirmųjų ėmė kviesti žiūrovus į premjeras. Apskritai, pastaruoju metu šiuolaikinio šokio ir vieno konkretaus šio lauko veikėjo aktyvumas ir žibėjimas negali būti nepastebėtas. Šeiko šokio teatro šokėjas Niels Claes kovo pabaigoje pelnė Auksinį scenos kryžių, neseniai sužinojo, kad Šiuolaikinio šokio asociacija jį paskelbė įsimintiniausiu praėjusių metų šokėju, drauge su kolegomis balandžio 29-ąją šokdamas Klaipėdos gatvėse paminėjo tarptautinę šokio dieną, o praėjusią savaitę pristatė šokio monospektaklį „Paženklintas“ apie patyčias ir jų poveikį. Pokalbis apie Belgijoje menininko patirtas patyčias ir tai, kaip šokis padėjo susidoroti su traumomis, apie jausmą, kai esi nesuprastas ir priežastis, kodėl šiuolaikinis šokis taip pat susiduria su šia problema, apie po atvykimo į Lietuvą pasikeitusį karjeros viršūnės suvokimą ir tarp baleto bei šiuolaikinio šokio Lietuvoje kylančias įtampas.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Performansas. Kūryba „iš negalėjimo“: kodėl aktoriai ima režisuoti?

Antrąjį režisūrinį darbą pristatantis Gediminas Rimeika sako, kad tarpdisciplininių ambicijų neturintys aktoriai jam kelia įtarimą. Ar gali aktorius būti tik aktoriumi? Kada kūrėjui nebeužtenka vien aktorystės? Ar kitų kūrybinių amplua išbandymą lemia nusivylimas teatru? Apie kūrybą „iš negalėjimo“ ir savęs išbandymą režisūroje bei buvimą ne tik aktoriumi, o teatro menininku apskritai pasakoja Gediminas Rimeika, Vilma Raubaitė ir Rytis Saladžius.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Scenos menų gerbėjai jau džiaugiasi pirmosiomis, po ilgos pertraukos paskelbtomis sudėtingai brandintų premjerų ar daugiau nei pusmetį gyvai auditorijai nerodytų spektaklių datomis. Tačiau dėl karantino alternatyviais, saugiais būdais plėtotas ar laikinai pristabdytas buvo ne tik profesionalių scenos menų kūrėjų darbas, bet ir šių programų studentų mokymo procesas. Kaip per karantiną organizuotas gyvo kontakto reikalaujantis, kolektyvinio pobūdžio meno studijų procesas? Ką iš tiesų jaučiasi praradę teatro režisūros, vaidybos, šiuolaikinio šokio studentai? Ir kokias galimas viso to pasekmes ateityje jie įžvelgia? Patirtimis dalijasi vaidybą studijuojanti Vilija Matačiūnaitė, teatro režisūrą studijuojantis Augtumas Harner ir šiuolaikinio šokio besimokantis Juozas Veiverys.
Ved. Indrė Kaminckaitė

Kodėl ne itin kinematografiška teatro scena yra labai fotogeniška? Kaip įspūdingas ir paveikus kadras gali suklaidinti žiūrovą ir prikviesti į ne tokį įspūdingą spektaklį? Apie teatro meno istorijai itin svarbią fotografiją ir jos propagandinę galią pasakoja fotografas Dmitrijus Matvejevas ir menotyrininkas, scenos menų kritikas Helmutas Šabasevičius.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Lietuvoje reziduojanti „Kanta Company“ – Suomijoje studijų metu susipažinęs Kęsto Matusevičiaus, Aino Mäkipää ir Lylos Goldman trio – „Naujojo cirko savaitgalyje“ šiemet turi pristatyti psichologinį ir fizinį spaudimą kūrėjams nagrinėjantį projektą „Pressure“. Apie tai, kokias įtampas patiria šiuolaikinio cirko menininkai, kaip tą lemia geografinis kontekstas, apie situaciją paaštrinusią pandemiją ir karantinius kūrėjų kūnus – pokalbis su „Kanta Company“ kolektyvu.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Andrius Žebrauskas žiniasklaidoje neretai pristatomas kaip buvęs aktorius. Sukūręs bendravimo žaidimą „Godopoco“, jis vedai improvizacijos, viešojo kalbėjimo, kūno kalbos ir kitus mokymus, o vienintelis repertuare išlikęs spektaklis, kuriame dar iki karantino galėjome išvysti aktorių, – tai režisieriaus Rimo Tumino „Belaukiant Godo“. Vis dėlto, A. Žebrauskas sako teatro durų visiškai neuždarantis. Laidoje „Performansas“ kūrėjas plačiau pasakoja apie savo dabartį – santykį su teatru ir buvusio teatralo etiketę, menininkų emocinę savijautą, politikų teatrališkumą ir viešojo kalbėjimo įgūdžius, kurie gali prisidėti prie įvairių socialinių, politinių ir kitokių problemų sprendimo.

Ved. Indrė Kaminckaitė

„Auksinių scenos kryžių“ tema šiemet pasirinktas džiazas – kaip nuoroda į improvizaciją ir scenos menininkų pastangas taikytis prie iš pradžių netikėtos, nestabilios karantininės realybės. Šįkart laidoje „Performansas“ menininkai pasakoja ne apie prisitaikymą, o nenorą taikytis. Ir ne prie karantininės, o įprastos teatro realybės. Apie savo pasirinkimą negyventi vien teatru ir apie teatrą, kuris jiems nėra šventovė kalba iš jo išėję ar nuo jo atitolę kūrėjai: 1992-aisiais Jono Vaitkaus aktorių kursą baigusi verslininkė Daiva Lialytė, buvęs Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Aleksandras Kleinas ir režisierius, kvapų namų „Smells Like Spells“ įkūrėjas Vilius Malinauskas.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Performansas. Ved. Indrė Kaminckaitė

„Ne gėlių, o teisių!“ Šis įvairiai perfrazuotas, daugybės visuomenininkų ištartas ar užrašytas reikalavimas Tarptautinę moters dieną plito socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. O laidoje „Performansas“ jis virsta fraze „Ne gėlių, o įdomių vaidmenų!“ Kokią moterį matome šių dienų Lietuvos teatre? Ar jos portretas adekvatus, šiuolaikiškas ir įvairus, o galbūt siaurai apibrėžtas ir įrėmintas socialinių normų? Apie regimą ir norimą regėti, kolektyviškai menininkų konstruojamą moteriškumą šalies scenoje pasakoja dramaturgė, kritikė Sigita Ivaškaitė ir aktorės Eglė Gabrėnaitė bei Monika Vaičiulytė.

Ved. Indrė Kaminckaitė