„Čia yra automobilių turgus. Visokių čia tų pardavėjų yra. Vieni geri, kiti blogi. Vieni išvis – ateinu, niekada neleidžia man žiūrėt automobilių, nes jie prekiauja „lavonais“. Tais blogais automobiliais, kurie nupirkti pigiausia kaina rinkos ir blogai sutvarkyti. Jiems net neverta leisti man žiūrėti, nes daug šansų, kad netgi suges tas automobilis betestuojant“, – pasakoja 26-erių automobilių ekspertas iš Kauno Modestas Balvočius.

Jo darbas – padėti žmonėms nusipirkti tvarkingą naudotą automobilį ir nuolat demaskuoti pardavėjų apgavystes.

„Čia darbas panašiai kaip kriminalisto. Man pats geriausias jausmas, kada aš randu defektą ir ištraukiu žmogų iš „balos“. Arba nusiderėti kainą. Tas irgi labai patinka, kada žmonės sutaupo pinigus. Kai jie man dėkoja, tas irgi žiauriai faina“, – sako specialistas.

Dėl to nesąžiningi pardavėjai Modestui ne kartą yra siūlę kyšį už tai, kad jis trūkumus praleistų pro akis, arba tiesiog grasinę.

„Visokių pasiūlymų esu gavęs – nuo važiavimo į mišką iki davimo 2 tūkst. eurų už kyšį, kad aš nesakyčiau, kad mašina buvo stipriai sudaužyta“, – prisipažįsta.

Nuo lapkričio įsigaliojo tvarka, kai atsiskaitant grynaisiais pinigais didesne nei 5 tūkst. eurų suma, pardavėjas privalo informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją.

„Jie turi ženkliai rodyti pinigus, mokėti mokesčius didesnius. Tai yra labai teigiamas dalykas, nes labai daug skaidrumo atėjo į šitą rinką ir, manau, tai vienas geriausių manevrų padarytų mūsų valdžios“, – Vyriausybės politiką įvertina automobilių žinovas.

Modestas naudotų automobilių versle sukasi nuo 19 metų – technika jį domina nuo vaikystės, o planuose – didelis automobilių prekybos verslas.

„Aš labai labai planuoju ir stengiuosi kuo toliau planuot. Bet pamatysit – bus didelių dalykų“, – šypsosi žmonėms padedantis Modestas Balvočius iš Kauno.

Ved. Edvardas Kubilius

„Gyvenu dar tenisu, nes jis mano visas gyvenimas. Aš negaliu nuo jo pabėgt“, – sako stalo teniso žaidėjas, treneris, tarptautinės kategorijos teisėjas, kelių knygų autorius, stalo teniso muziejaus Joniškyje įkūrėjas Romualdas Franckaitis.

Tikrų tikriausia stalo teniso žvaigždė sako tiesiai – tiek pasinėręs į stalo tenisą, kad nė nepastebėjo, kaip sulaukė 80 metų.

„Lietuvos televizija nufilmavo mano kolekciją ir mane pavadino senjoru. Klausiu žmonelės. Sako, ko tu jaudiniesi, tu gi esi senjoras? Aš nenoriu prisipažint, suprantat“, – juokiasi.

Romualdas Franckaitis stalo tenisą įsimylėjo dar mokykloje, pokario metais. Įsimylėjo ir dėl to, kad žaisti nelabai galėjo.

„Mokykloje iki pat 23 val. išlaukdavom ir negaudavom nė vieno seto sužaist su broliu. Tai mes su ašarom grįžtam namo kiekvieną vakarą. Nu pasiuto. O valytoja tokia Tamulienė su šluota vydavo mus lauk. Sako, gana, vyrai, aš turiu pamiegot, ne tik jūs vieni“, – prisimena.

Romualdas, kaip treneris, yra išugdęs dešimtis žaidėjų, kurie nuolat varžosi dėl aukščiausių apdovanojimų Lietuvoje. Su broliu dvyniu Vincu teisėjavo daugybėje tarptautinių čempionatų.

Per gyvenimą Romualdas yra sukaupęs milžinišką stalo teniso kolekciją. Pati didžiausia – teniso kamuoliukų. Jų turi net 7800, nors ne vienas yra ir pavogtas.

„Aš dėl to nepergyvenu. Man visko užtenka. Jeigu „paskolinu“ kokį kamuoliuką iš 7800, kur dabar turiu, tai čia nieko“, – pasakoja.

Romualdas apie stalo tenisą galėtų kalbėti ištisas savaites, gal net mėnesius. Ir pasakoja įvairiausias įdomybes. Pavyzdžiui, visas pasaulis tebesvarsto, ką daryti, kad stalo tenisą galėtų stebėti ir televizijos žiūrovai. Problema labai paprasta – kameros niekaip neužfiksuoja greitai ant stalo mušamo kamuoliuko.

„Buvo padidintas kamuoliuko skersmuo 2 mm – iki 40 mm nuo 38 mm. Bet ateity, manoma, jau bus gal 44 mm kamuoliukai“, – sako stalo teniso treneris, teisėjas, žinovas ir entuziastas iš Joniškio Romualdas Franckaitis.

Ved. Edvardas Kubilius

„Čia ne pirma taksavimo patirtis. Teko dirbti Osle „Uber“ vairuotoju“, – sako kaunietė Vilma Remendė, darbo dienomis dirbanti buhaltere, o savaitgaliais – „Bolt“ vairuotoja.

Žmones ji veža ne šiaip kokia eiline lengvąja mašina, o prabangiu elektromobiliu „Tesla“ su permatomu stogu.

„Stogas šiaip neatsiveria. Čia yra panoraminis stogas grynai žvaigždėms stebėti važiuojant“, – apie prabangų autombilį, kuris priklauso jos buvusiam vyrui, pasakoja pavežėja.

Vilma sulaukia įvairiausių keleivių pageidavimų.

„Mašina yra galinga. Tai prašo vyrai kartais truputį šitoj vietoj paišdykaut“, – juokiasi ir pabrėžia, kad įlipusiems keleiviams visada šypsosi.

„Ta moteris sako – oi, kaip smagu, blondinė, ir dar už tokios mašinos vairo. Ir veidas besišypsantis… Sako, tikrai galvojau, kad atvažiuos vairuotojas pavargusiu veidu, mašina dūmais smirdinti“, – juokiasi.

Vilma visada stengiasi padėti žmonėms, nors kiti vairuotojai jai sako neimti trumpų kelionių, nes neapsimoka.

„Tikrai būna atvejų, kad iš parduotuvės veži kelis šimtus metrų iki namų, nes žmogus prisipirkęs, pilnos rankos krepšių ir jam tiesiog sunku eiti. Man visai nesunku už tuos 2 eurus pavežti“, – savo darbo filosofiją dėsto Vilma ir tikisi, kad joks keleivis jos niekada nenuskriaus.

„Dujų balionėlio neturiu, bet žinau, kad kiti „Bolt“ vairuotojai kastetus ant krumplių turi“, – pasakoja buhalterė ir pavežėja Vilma Remendė iš Kauno.

Ved. Edvardas Kubilius

„Niekada neleidau rūkyti ant žirgo. Nes yra ir posakis, kad 2 g nikotino ir žirgą nužudo. Žirgą tu turi gerbt“, – sako anykštėnė Vilmantė Veršulienė, buvusi profesionali raitelė, garsiajame Niūronių kaime jau 16 metų turinti savo žirgyną „Vilartą“.

Vilmantė vairuoja ir „Porsche“, ir traktorių, mat pati pluša žirgyne.

„Tikrai vairuoju ir traktorių, ir karietą vairuoju, žoliapjovę-traktorių vairuoju. Bet iš šono kitą kartą atrodo, kad tokia ponia traktorių nevairuoja“, – juokiasi.

Vilmantė turi ir dar vieną savo verslą – autoservisą Anykščiuose.

„Yra žmonės, kurie tą darbą dirba, ir aš nesikišu, nes nieko nesuprantu apie tai. Iš tikrųjų labai sudėtinga, nes norinčių dirbti žmonių nebėra. Pašalpos gal gadina“, – pasakoja ji.

Vilmantė taip pat rūpinasi, kad Anykščiuose turistams būtų gera.

„Turistų srautai padidėjo, kai atsirado Medžių lajų takas. Žmonės pradėjo čia plūsti pasivaikščioti tuo taku, bet jie neturėjo kur valgyti, neturėjo kur permiegoti. Tada visi puolėme kažką daryt“, – sako Anykščių turizmo klasterio valdybos narė, žirgyno „Vilartas“ savininkė Vilmantė Veršulienė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Cepelinai, koldūnai, karbonadas, firminis kepsnys „Šaltinis“, vištienos šlaunelės su garnyru, šašlykai“, – būtent taip skamba garsiosios Kavarsko koldūninės meniu, kai užsakymus prie baro priima kavinės savininkas Algirdas Gansiniauskas.

Anykščių rajone, Kavarsko mieste, kavinė veikia jau 30 metų. Per šį laiką į kavinę yra netyčia įvažiavę du automobiliai, čia yra pietavę daugybė žinomų žmonių, tarp kurių – ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė.

„Nu tai, sakau, Dieve, iš vakaro reikėjo pranešt, nors apsišlavę būtume. Kažkaip, žinot, toks žmogus… Na, ir taip išėjo, kad 12 val. paskambino, o jau 13.20 val. atvažiavo. Pasitikom, labai malonu, kad patiko, padėkojo. Labai įspūdis toks apie prezidentienę ponią Nausėdienę geras“, – netikėtą pirmosios ponios vizitą prisimena Algirdas.

„Turi būt skanu. Nebus skanu, vienąkart pavalgys žmogus… Žmogų gali apgaut vieną kartą ant to maisto“, – kavinės sėkmę dėsto verslininkas.

Žmonės kalba, kad Kavarsko koldūnai skanūs, nes juos verda greta esančio šaltinio vandenyje.

„Ne, ne. Čia yra gryna nesąmonė, melas“, – mitus griežtai neigia Algirdas.

Kokių konfliktų kyla Kavarsko kavinėje?

„Ateina moteris, trenkia pultelį. Tai ką, sako, sakė už 15 min. bus, o jau 17 min. praėjo. Sakau, keturios ten dujinės, visos užimtos, puodai. Nu nespėja. Matot, laukia žmonės… Čia gi ne koks traukinys, kad minutę į minutę. Nu neišvirė, tai neišvirė, žalio nepaduosi gi. Nu koldūnai turi tris kartus puode apvirst, kol išverda“, – pasakoja pašnekovas.

Ir kaip žmonės vertina kavinės savininką, kuris kavinę buvo perleidęs žmonai Genutei ir ėjo seniūno pareigas?

„Čia buvo visokių kuriozų. Korespondentai pafotografavo, ką seniūnas veikia parduotuvėj darbo metu. Pasirodo, tik trys minutės po pirmos, ir kasoj užsilaikiau“, – žmonių kritiką prisimena Algirdas Gansiniauskas, prieš 30 metų Kavarske įkūręs kavinę.

Ved. Edvardas Kubilius

„Žmogus gimė kitiems. Ir ne sau gyvena, o kitiems gyvena. O jeigu aš tik gyvenčiau sau, nu kokią prasmę tada turi gyvenimas, kada tu gyveni tik sau, ir niekas tau daugiau nerūpi?“ – štai tokia gyvenimo filosofija vadovaujasi 76-erių kernaviškė Irena Zašauskaitė.

Dėl to pensininkė prižiūri ne tik savo sodybą, bet ir miestelio aplinką, pvz., šluoja šaligatvius.

„Mane ir kvaile vadina, bet ai, galvoju, kiek žmonių, tiek nuomonių. Tegul sau šneka. O jaunesni sako, kad čia seniūnija turi padaryti, bet ji gi visko nespėja, darbininkų trūksta“, – juokiasi senjorė.

Nors ir nenorėjo, Irena priglaudė svetimus augintinius. Šiandien rūpinasi vienu šunimi bei devyniomis katėmis.

„O, Dieve mano, iš gailesčio! Man tų kačių tiek nereikia. Bet tai viena kaimynė numirė, kita kaimynė numirė, tai dar atvažiuoja kai kas ir išmeta naktį. Jau, girdžiu, už lango rėkia kaip svetimoj vietoj“, – pasakoja Irena.

Ir prižiūri žinomo lietuvių tautodailininko Ipolito Užkurnio darbų ekspoziciją, kuri 2015 metais atidaryta Kernavėje.

„Noriu, kad kuo daugiau žmonių apie Ipolitą žinotų. Man nesunku tai padaryti. O ką – sėdėti? Ir, kaip sako, mazolius ant užpakalio auginti namuose? Klausykit, negaliu taip! Man reikia visą laiką judėti“, – juokiasi 76-erių save kitiems dalijanti kernaviškė Irena Zašauskaitė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Aš kai gaunu pensiją, tai pirmiausia susimoku mokesčius. Tiesiog man smagu mokėti mokesčius, kad turiu iš ko mokėti“, – juokiasi 77-erių šiaulietė Birutė Apčelauskienė, kasdien valanti banką, vaistinę ir taip prisidurianti prie savo nedidelės pensijos.
Vaistinę prižiūrėdama Birutė teigia kraupstanti matydama, kiek daug žmonės perka ir išmeta vaistų.
„Tonom išmetami yra vaistai. Tiek daug perka žmonės, eilės susidaro. Jeigu tik yra akcija, tai reikia nereikia. Mano viena draugė irgi skambina. Sako, Birute, toj ir toj vaistinėj nuolaida. Nu, sakau, man visiškai nereikia tų vaistų. Jinai prisiperka, sako, gal reikės“, – piktinasi Birutė.
Pensininkė sako, kad jos gyvenimas – geras, turi du puikius vaikus, bet nerimą kelia karas Ukrainoje.
„Pati pirmoji išgirdau 5 val. ryto, kad užpulta Ukraina. Nepatikėsit, tikrai verkiau. Ir aš galvoju, kad jeigu karas būtų, geriau eičiau į kiemą turbūt, nes labai bijau, jeigu sugriūtų namas. Tai galvoju, tegul geriau lauke nušauna greičiau ar ten kokia bomba užkrenta“, – pasakoja Šiauliuose gyvenanti Birutė Apčelauskienė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Šaudau“, – paklaustas, ką veikia gyvenime, atsako panevėžietis Vygantas Ramanauskas.

Ir išties – Vygantas šaudo senoviniais dūminiu paraku užtaisomais ginklais. Būtent tokiais ginklais 19 a. Amerikoje šaudė kaubojai – raitieji piemenys, ganę gyvulius Laukiniuose vakaruose.

Šiandien Laukiniai vakarai su savo kaubojais – kultūros reiškinys, kuris puoselėjamas ir Lietuvoje. Vygantas – vienas tokių lietuviškųjų kaubojų.

„Mes rengiamės, išlaikom 19 a. pab. kaubojų tradicijas. Skrybėlės, liemenės, batai – ale kaubojus. Ir rengiam varžybas“, – pasakoja.

Tokių, kaip Vygantas, Lietuvoje yra apie 100. Jie kaubojiškas tradicijas puoselėja prisijungę prie pasaulinio judėjimo „Black powder“ (liet. dūminis parakas).

„Šiuo metu turiu 7 senovinius ginklus. Laikau juos seife, nors kai kuriems ginklams ir nebūtinas seifas. Ginklu naudotis nėra paprasta. Jei koks vagišius ir paims, nežinos. Jam tas pats, kas žarsteklis“, – juokiasi panevėžietis.

Vygantas turi ne tik 7 senovinius ginklus, bet ir vieną šiuolaikišką – pistoletą savigynai.

„Ramiau ant dūšios. Panevėžys dar toks miestas, nėra ramu. Yra atsitikimų, kur žmogų nė už ką (nuskriaudžia - aut. past.)“, – dėsto pašnekovas.

Šiaip Vygantas – plytelių klojėjas. Šį darbą dirba jau daug metų ir džiaugiasi tobulėjančiais klijais.

„Klijai ilgiau tarnauja, nedžiūsta taip greit. Visi klijai laiko gerai, jeigu gerai ir teisingai užtepta“, – apie savo amatą pasakoja Vygantas Ramanauskas.

Ved. Edvardas Kubilius

36-erių kupiškėnas Marius Nareckas išties prisigalvoja visokiausių dalykų. Pavyzdžiui, per metus dviračiu nuvažiuoja bent 5 tūkst. kilometrų:

„Su dygliuotomis padangomis pavyko pervažiuoti visas marias. Praktiškai pirmyn atgal apie 40 kilometrų“.

Pats maudosi šaltame vandenyje ir kviečia kitus.

„Jau šiais metais maudosi apie 20-30 žmonių. Vykstame į Trakus, kai ten vyksta 25 metrų plaukimas ledinėje eketėje“, – pasakoja.

Kaip ir daugelis kupiškėnų, mėgaujasi Kupiškio mariomis.

„Sunku būtų įsivaizduot Vilnių be Gedimino pilies. Čia praktiškai kiekvienam kupiškėnui yra įaugę ir kiekvienas praktiškai miesto svečias atvažiavęs pirmiausia važiuoja aplankyti Kupiškio marių“, – džiaugiasi.

Marius dirba Kupiškio socialinės globos namuose, kuriuose gyvena protinę negalią turintys žmones. Čia jis – atsakingas už ūkio reikalus.

„Aš tuos žmones suprantu. Jie kartais paprašo pagalbos – ar telefoną nureguliuoti, kompiuterį pažiūrėti. Kuo galiu stengiuosi padėti“, – ir gyvenimu Kupiškyje nesiskundžia.

„Man asmeniškai pilnai užtenka. Aš gyvenu taip, kaip man norisi, reikia. Kupiškyje gyventi galima“, – sako aktyvus kupiškėnas Marius Nareckas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Net nežinau, ką ir pasakyt. Niekuo turbūt“, – paklaustas, kuo skundžiasi Lietuvoje, atšauna 25-erių kineziterapeutas Gedas Sakalauskas.
Jis su kolegomis treneriais Panevėžyje turi privačią sporto studiją, kur veda treniruotes.
„Iš pradžių sakydavo, kaip čia nemalonu, nepatogu, čia reikia dubenį paversti, ranką kelti… Vėliau vienai moteriškei nugara nebeskauda, kitai kojų nebetraukia ir sako – žiūrėk, čia viskas gerai išėjo“, – juokiasi.
Gedas su seneliu susikonstravo ir mobiliąją sporto studiją, su kuria važinėja po Panevėžio regiono kaimus ir taip pat veda treniruotes.
„Kaime žmonės yra stipresni, bet ar jie mažiau problemų turi, ar jiems mažiau skauda, drįsčiau abejoti. Iš tikrųjų visiems skauda, tik kaimo žmogus gal daugiau gali pakelt, nes jis daugiau ir kilnoja“, – pasakoja treneris.
Ta mobilioji sporto studija atrodo maždaug taip: „Tai yra renukas („Renault“ - aut. past.) Atsidarai duris, atsidarai bagažinę, ten yra įmontuotas trosinis treniruoklis. Dar yra įmontuotos dėžės, laikikliai svoriams, kad aš galėčiau hantelius vežti, giras“, – mobiliąją sporto studiją pristato kineziterapeutas.
Gedas kineziterapija susidomėjo dar paauglystėje – iš pradžių užsiėmė kultūrizmu, bet užpuolus įvairiausioms traumoms būtent kineziterapija padėjo susitvarkyti kūną.
„Kai aš pradėjau šitą judesių gydymą, mečiau kultūrizmą, kiti nesuprato. Tai tie žmonės dabar ateina tvarkytis tų problemų. Vis dėlto mes nesukurti vagonus užkrovinėt, o judėti – eiti, bėgti, vaikščioti“, – filosofiją dėsto treneris.
Šiandien Gedas – profesionalus treneris, kurio akyla akis žmonių problemas pastebi net gatvėje.
„Gatve einančių nestabdau, bet juos žiūriu, skenuoju visus. Skenuoju, ką galėtų kam skaudėti, ką aš galėčiau patobulinti – čia vat galėčiau kokius batus jam įtaisyti, kad jis geriau vaikščiotų. Visada tokios mintys kirba“, – juokiasi Gedas Sakalauskas iš Panevėžio.

Ved. Edvardas Kubilius