Kirpėja Ingrida Šalina su vyru Sergejumi globoja du vaikus – paauglę Kamilę ir 4-metį Nikitą.

„Tai yra patys mylimiausi, patys fainiausi, patys gabiausi mano ir vyro vaikai“, – pasakojimą pradeda vaikus globojanti moteris.

15-metei Kamilei naujos šeimos prireikė, nes jos mama sunkiai sirgo ir mirė.

„Kamilė priėjusi paklausė, ką apsisprendėt. Sakau, dar nieko nežinau. Ji sako, mama, tai – ne šuniukas, yra žmogus, ir jeigu nusprendėm, tai reikia paimt“, – svarstymus, ar paimti į globą dar vieną vaiką, prisimena Ingrida.

O 4-mečiui Nikitai naujos šeimos prireikė, nes jo jauniems tėvams tiesiog sunku rūpintis sūnumi.

„Labai prašysiu tos mamytės, kad nors savaitgaliais arba vienąkart į mėnesį mes galėtume jį pagloboti“, – į klausimą, ką darys, kai į namų duris pasibels berniuko biologiniai tėvai, atsakė globėja.

Ingrida šiaip vilnietė, bet nuo 1986 metų gyvena Nemėžyje – mieste, kurį pamažu iš visų pusių baigia apsupti Vilnius.

„Čia buvo toks didelis didelis, įvažiavus į Nemežį, užrašas „Labas, kolūki, naujas gyvenimas!“ Keliukų nebuvo, takeliukų nebuvo. Tai yra katastrofa“, – pirmąjį įspūdį atvykus į Nemėžį prisimena kirpėja.

Ingrida Nemėžyje jau 21-erius metus turi grožio saloną, kuriame kerpa įvairiausių tautybių žmones – lietuvius, lenkus, baltarusius, totorius.

„Jeigu būna krikštynos lenkaičių, tai jau mes žinom, kad reikia kuo puošniau, gali būti ir blizgučių. Ir jau šukuosena turi būti šukuosena. Lietuvaitės turbūt visąlaik paprasčiau – išplauta galvytė, smulkus kuodelis kažkoks“, – sako Ingrida Šalina, su vyru globojanti du vaikus.

Ved. Edvardas Kubilius

Šakietė Birutė Majauskienė šiuo metu savo namuose slaugo dvi svetimas garbaus amžiaus moteris – priglaudė, nes jos neturėjo kur pasidėti.

Senų žmonių slauga Birutės gyvenime atsirado savaime – iš pradžių jai teko rūpintis sergančiu tėčiu, vėliau už pinigus slaugė žydę Sarą.

„Nu, žinokit, sunku, nes aš ir Sarą pati nusimarinau. Miegojau pas ją per naktį, ji man naktį numirė apie 2 val. Paskui, va, radau negyvą kitą tą, kur prižiūrėjau, ryte nuvažiavus. Nemalonu. Tėtę, va, nusimarinau. Močiutę tą irgi“, – vardija anapilin išlydėtus senukus Birutė.

„Jau nežinau, kaip ir suskaičiuot, kiek primarinau… Primarinus ar ne 7 kokius. Tuoj daugiau neprašys niekas“, – juokiasi Birutė, kuriai iki pensijos dar 2,5 metų.

Birutės namuose gyvenanti 82-ejų Giedrė sako nežinanti, ką darytų, jei ne Birutės gerumas ir begalinis rūpestis.

„Į Birutę tokių žmonių labai daug kreipiasi. Gerai, kad aš spėjau, mano vietos niekas neužėmė. Jau yra mieste pasklidęs gandas, kad ji gera“, – džiaugiasi Giedrė, kuri visiškai prirakinta prie lovos, nes prieš porą metų buvo amputuota jos koja.

„Ji medicinoje nusimano labai gerai, vaistus supranta. Ir suleidžia, ir pamasažuoja. Ji galėtų dirbti prie sveikatos ministro. Tikrai duotų daug patarimų. O jis tai nemato tokių žmonių, kaip mes. Birutė žino, ji viską žino“, – sako Giedrė.

Be jos Birutė dar slaugo 91-erių Danutę, kuri su ašaromis akyse džiaugiasi, kad pateko pas gerą žmogų.

Ved. Edvardas Kubilius

„Nugi žmogus nemoka pasakyti, ko jis nori. Vieną kartą įėjo į kiemą ir rodo – man vat reikia tokio. Rankas sudėjo taip… Sakau, o kas tas yra? Nu va tokio reikia. Sakau, tai gal kryžius? Sako, taip, kryžius“, – juokiasi Zenonas Žarys, joniškietis, kuris 45-erius metus nedideliame Kurmaičių kaime gamina paminklus.

„Išėjo iš mados. Rusų laikais paminklai būdavo pusantro metro aukščio. Nu kam jie reikalingi? Va, paminklas iš trijų detalių ir užtenka“, – sako pašnekovas.

Paminklų meistras Zenonas apie akmenį žino praktiškai viską ir įspėja žmones būti budrius – kai kurie „verslininkai“ vis dar parduoda pigius ir nekokybiškus iš Kinijos atsivežtus paminklus.

„Masiška apgavystė. Jie nenupoliruoti taip, kaip priklauso. Patrynė, vaksu užtrynė ir – aš didžiausias paminklininkas, giriasi“, – piktinasi paminklų meistras.

Užsakymų sutvarkyti kapą Zenonas sulaukia ir iš užsienio, ypač svetur gyvenančių mūsų emigrantų, kurie visus reikalus susitvarko net negrįždami į Lietuvą. Tiesa, yra buvę taip, kad Zenonas sutvarko kapą, o užsakovas už tai net nesumoka.

„Nu ką jam padarysi? Nejaugi griausi tą paminklą? Neleidžia sąžinė. Tas numiręs nekaltas. Tas kaltas, kuris nenori mokėti“, – sako Zenonas.

Yra buvę ir vagysčių, kai iš Zenono kiemo vienas žmogus pavogė paminklą. Bet šiaip – Zenonas džiaugiasi, kad vagysčių mažėja, ilgapirščiai jau ir kryželių iš brangaus metalo nebenurinkinėja.

„Niekas nei lupa, nei vagia, nei nieko. Kai anksčiau kryželį pavogdavo. O dabar nebėra taip. Ramiau kažkaip“, – sako paminklų meistras iš Joniškio Zenonas Žarys.

Ved. Edvardas Kubilius

„Labas, ką veiki“, – į LRT RADIJO mikrofoną užtikrintai sako paukštis kovas, kuris vieną dieną staiga pradėjo kalbėti lietuviškai.

Šį kalbantį paukštį Šakių rajone, Lukšiuose, augina žinoma menininkė, tapytoja Adelė Liepa Kaunaitė.

„Varna (paukščio kovo vardas – aut. past.) išmoko kalbėti, nes aš ją veždavausi į galerijas, į Olandiją vežiausi. Tai vis sakydavo: labas, ką veiki“, – pasakoja menininkė.

Paukštis kovas – toli gražu ne vienintelis Adelės Liepos augintinis. Neseniai ji priglaudė gandrą, kuris, patekęs į avariją, neteko sparno.

„Praktiškai visi gyvūnai atsirado neplanuotai. Vat šunį miške radau pririštą prie medžio. Mažytį šuniuką Kirytę išmetė kažkas fermoj“, – aiškina.

Adelė Liepa į šeimos sodybą Lukšiuose iš Vilniaus persikraustė maždaug prieš 6-erius metus. Čia jos ir namai, ir ūkis, ir galerija, ir studija, kurioje gimsta paveikslai.

„Primityvu gal jums atrodo, netvarkinga. Bet iš tikrųjų tvarkingiau čia negali būt. Grindys dažuotos, nes, kai tapai, tu tikrai negalvoji apie švarą ar kad tu tėkši kažkur“, – juokiasi.

Adelė įprastai važinėja autobusiuku, kurį pati visaip kaip žaismingai yra nutapiusi.

„Vaikai kažkaip juokingai sako – ką, jinai rūko? Parduok žolės. Sakau, vaikai, nebūtinai žmogus menininkas, kurio autobusiukas visas išpaišytas, turi rūkyti. Nereikia rūkyt, kad būtum linksmas ir gyventum gerai“, – juokiasi Adelė, o žmonės, pamatę, kaip Adelė gyvena, svarsto visaip.

„Girdėjau tokius pasakymus – ragana. Nu ką, ragana ragana“, – juokiasi Lukšiuose gyvenanti menininkė Adelė Liepa Kaunaitė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Tie, kas gyvena prie sienos, jie arba pasakys latviškai – lietuvis supras, arba lietuvis pasakys lietuviškai – latvis supras“, – sako latvių ūkininkas Igors Reste, kuris kalba lietuviškai.
Igoriui – 55-eri, jis visą gyvenimą gyvena Latvijoje, prie pat sienos su Lietuva, vos keli kilometrai nuo Žagarės.
„Ligi Latvijos parduotuvės – 3 km, ligi Lietuvos – 2,5 km. Man nėra skirtumo, į kurią pusę važiuoti“, – dėsto Igors.
Lietuvoje alkoholis parduodamas iki 20 val., Latvijoje – iki 22 val. Igors sako, kad po 20 val. Latvijos parduotuvėse labai dažnai sutinka lietuvių. Jie šluoja ne tik alkoholį.
Igors dirba apie 120 ha žemės, augina mėsinius galvijus. Visus darbus nudirba pats, kartais padeda ir jo 15-metė dukra.
„Varo su traktoriu. Dukra varo, motina varo, kolūkyje 17 metų atidirbus traktoriste“, – juokiasi pašnekovas.
Šiandien pasienyje vienkiemyje gyventi saugu, bet, pasakoja Igors, buvo laikas, kai to saugumo trūko.
„Viską vagia iš Lietuvos. 3-4 metus atgal kokius 3-4 traktorius pavogė atvažiavę iš Lietuvos“, – piktinasi ūkininkas.
Igors sako gyvenime matęs visko. Yra įkliuvęs Lietuvos pareigūnams, kai senais laikais nelegaliai vežė kosmetiką. Yra sėdėjęs ir kalėjime, kai jį Latvijos pareigūnams įskundė jo buvusi žmona.
„Tu galvoji, kad dabar tu sėdi su drauge mašinoj ir draugė negali paskųst? Paprastai. Ir nesuprasi už ką. Todėl visąlaik turi galvoti, ką darai“, – moko prie Žagarės Latvijoje gyvenantis ūkininkas Igors Reste.

Ved. Edvardas Kubilius

„Turiu indų, visokių smulkmenų, antpirščių, lazdelių, bronzinių pakabų, paveikslų. Visko turiu“, – vardija Ričardas Einoris, savo namuose Musninkuose rodydamas antikvariatą.

Ričardas sendaikčius daug metų vežasi iš Anglijos. Iš pradžių prekiavo įvairiose mugėse, turguose Vilniuje, o dabar prekiauja tik Musninkuose, nes čia pasistatė garažą su permatomu stogu.

„Manęs, būna, klausia. Sako, ar tu nebijai, kad kažkas kažką pavogs. Pas mane tokių labai brangių daiktų nėra. Tai jeigu ten žmogus už 5 ar 2 eurus kažką pavogs, tai gal jam to daikto labiau reikia“, – šypsosi pašnekovas.

Ričardo namas ir garažas yra prie pat pagrindės Musninkų gatvės, todėl kaskart, kai tik praveria savo antikvariato duris, visas grožis ir krenta tiesiai į pravažiuojančių vairuotojų akis.

„Latvių ir estų vasarą labai daug važiuodavo. Pasirodo, pro Musninkus visus navigacija veda į Trakus“, – aiškina jis.

Ričardo gyvenimas nelengvas. Šiandien jis vienas augina dukrelę, nes prieš 4-erius metus palaidojo žmoną.

„Kai likau vienas, tai net nebuvo kada galvoti, kaip bus, kas bus. Kai negali pakeisti situacijos, pakeisk požiūrį. Į viską pakeičiau požiūrį. Supratau, kad tas gyvenimas iš tikrųjų trumpas, todėl reikia džiaugtis čia ir dabar“, – dėsto Ričardas Einoris, Širvintų rajone įkūręs „Musninkų antikvariatą“.

Ved. Edvardas Kubilius

„Turėjau smurtaujantį sugyventinį. Išgėrinėjom, jis pradėjo mane pulti ir kaip taip nutiko, iki šiol neatsimenu“, – pasakoja Inga, kuri dėl sugyventinio žmogžudystės nuteista kalėti 13 metų.

„Tiesiog gyniau. Kai pamačiau, kad buvo mušamas mažametis, buvo mušama moteris. Tiesiog įsikišau. Taip ir gavosi“, – savo istoriją pradeda pasakoti Erika, kuri, per išgertuves Naujųjų metų naktį peiliu sužalojusi smurtaujantį vyrą, nuteista kalėti 5-erius metus.

Inga tebegyvena Panevėžio pataisos namuose, o Erika jau kurį laiką gyvena švelnesniu režimu – Pusiaukelės namuose. Tačiau abi moterys nesėdi rankų sudėjusios – atlikdamos bausmę baigė mokyklą, įgijo po kelias profesijas, o šiandien dar ir dirba prekybos tinklo „Iki“ logistikos centre Panevėžio pašonėje.

„Aišku, tas atlyginimas daug ką sudaro. Kadangi turime ieškinių, turime antstolių, mokasi antstoliai automatiškai didesnėmis sumomis“, – sako Inga.

Moterys pasakoja, kad gyvenimas pataisos namuose visoks – „valdiškas“ maistas neskanus, jo mažai, pataisos namų parduotuvėje taip pat ne visko gali nusipirkti.

„Na, kai kurios galbūt ir jaučiasi kaip sanatorijoj. Kitų, kurios dirba ar kažkuo užsiima, ten dienotvarkė būna skirtinga, visokia“, – sako Erika.

Ji teigia pažįstanti ne vieną nuteistąją, kuri, dar neatlikusi bausmės, jau kelia vestuves, bet kaip taip nutinka, nežino.

„Į ligoninę, kai važiuoja į Pravieniškes, ten susirėkauja vienas kitą gal per tas grotas. Nežinau, kaip taip būna. Mano nuomone, čia yra legali prostitucija – kelia vestuves ir viskas“, – svarsto Erika.

Ved. Edvardas Kubilius

Už Vilniaus. „Kaip dabar numirt, neišbandžius visko? Bet, antra vertus, mano gi tas svoris dar – apie 90 kg. Kažin, ar kas norėtų su manimi šokti“, – juokiasi 87-erių pensininkė Onutė Ratkevičienė, kuri dar labai norėtų šokti parašiutu, bet to jai daryti neleidžia sūnus.

Moteris po savo gimtąjį Išlaužo kaimą kasdien važiuoja dviračiu.

„Aš, atsisėdusi ant dviračio, pajuntu palaimą tokią. Tokį poilsį“, – pasakoja Onutė, dažniausiai dviračiu važiuojanti pas savo vištas.

Pensininkė stengiasi gyventi sveikai – mankštinasi.

„Gulom. Visokie dviračiai, visokie kylojimai. Paskui sėdom. Paskui stačia. Paskui piluosi šaltu vandeniu“, – pasakoja moteris, kuri dar kuria ir sarkastiškus eilėraščius apie senatvę.

„Apie vaiką sako – jis užsiožiavo. O apie senolį – stogas pavažiavo“, – savo eilėraštį deklamuoja Onutė, kuri tikrai moka džiaugtis gyvenimu.

„Labai mėgstu žiūrėti į dangų. Reikia eiti namo, o tave pučia vėjas, neša, akis lipdo kokia pūga. Ir tai – va, aš einu, vis tiek einu, nebijau aš tavęs, pūga“, – pasakoja 87-erių pensininkė, buvusi pradinių klasių mokytoja iš Prienų rajono.

Ved. Edvardas Kubilius

„Niekada gyvenime nereikia nusivilt. Koks jis bebūtų, reikia džiaugtis gyvenimu. Šiandien aš – laimingas žmogus“, – sako 40-metė Rasa Galdikaitė, užaugusi vaikų globos namuose ir netrukus apsigyvenusi Rokiškio rajono Skemų socialinės globos namuose. Čia Rasa gyvena 21-erius metus. Patekti į šiuos namus gali tik protinę ar psichikos negalią turintys žmonės.

Ši vasara Rasai buvo išskirtinė. Ji pirmąkart gyvenime dirbo – sukosi Palangos viešbučio virtuvėje.

„Esu virtuvės pagalbininkė. Tenka prie mėsų padirbti, tenka prie indų padirbti. Mane tai džiugina ir tikiuosi kitais metais čia atvykti“, – pasakoja moteris.

Pirmasis darbas gyvenime, pakeista aplinka Rasą taip įkvėpė, kad ji dirba neskaičiuodama valandų.

„Direktorė tada biškį pykteli, bet taip gražiai pasako – Rasela, nepervark. Jėzau, vaikeliuk, negali tu tiek“, – šypsosi Rasa.

Ypatingai jaučiasi ir Rasą įdarbinusi viešbučio „Rąžė“ direktorė Aurelė Stasiūnienė.

„Gi reikia žmogui duot šansą. Pabandyt. Kodėl gi ne? Nes jeigu žmogus turi neįgalumą, jis ir taip yra nuskriaustas. Ir tokiam žmogui reikia padėt“, – sako viešbučio „Rąžė“ vadovė.

Rasa nesėdi rankų sudėjusi ir Skemų socialinės globos namuose – ji vadovauja tarybai, kuri atstovauja visų gyventojų interesams.

„Būna tokių va gyventojų. Tiesiog iš lempos sugalvoja parašyt kažkokius visiškai nerealius dalykus“, – pasakoja Rasa ir pabrėžia, kad jeigu ne socialinės globos namai, gyvenime ji turbūt būtų prapuolusi.

„Nežinau, ar aš būčiau išvis žmogum… Ir galbūt būtų tekę gyvenime netgi nebijočiau ištart žodžio valkataut“, – svarsto 40-metė Rasa Galdikaitė, kuri praėjusią vasarą pirmąkart dirbo.

Ved. Edvardas Kubilius

Žinomų kūrėjų – prodiuserės Jurgos ir režisieriaus Antano Gluskinų – šeima prieš 5-erius metus gyvenimą Vilniuje iškeitė į gyvenimą kaime – Karaliūnuose, Trakų rajone. Vyriausiasis sūnus liko gyventi ir mokytis Vilniuje, o trys mažesnieji su tėvais persikraustė į kaimą. Kaip visiems jiems sekasi šiandien?
„Sunkiai. Nu neslėpsiu, nu tikrai sunkiai – ir nepamiegi, ir pasidarai kartais pikta. Taip, nelengva“, – juokiasi Jurga Gluskinienė.
„Prieš 10 metų tikrai man būtų pasakę, kad eik, važiuok į kaimą gyvent, sakyčiau eik tu… Pats važiuok. Pavargom. Tiesiog pavargom nuo miesto“, – aiškina Antanas Gluskinas.
Jurga ir Antanas gyvena ūkiškai – daug ką augina, gėrybėmis dalijasi su draugais, pažįstamais iš miesto.
„Ir bulvės, ir agurkai, ir pomidorai, ir porai, ir mangoldai. Tai, kas tuo metu auga darže“, – vardija Jurga.
„Aš tai vadinu sporto klubu. Vis tiek tas darbas sėdimas, o čia nueini, pasikapstai, biškį prasitampai“, – pasakoja Antanas.
Karaliūnų kaime ir netoli jo pastaruoju metu apsigyveno ir daugiau kūrybingų žmonių. Dėl to čia vyksta įvairiausių dalykų, pavyzdžiui, elektroninės muzikos festivalis.
„Čia, kai laukai, viskas gan gerai girdisi. Tai paskui Feisbuke ten susirašinėja vienoj grupėj, kad ai, ai, ai, reikia kviesti policiją, nutraukt, čia leidimų gal negavę“, – juokiasi režisierius.
Jurgos, Antano ir jų bendraminčių iniciatyva Karaliūnuose bei aplinkinėse gyvenvietėse rodomi nauji, festivaliuose pripažinti filmai.
„Bandom pasakyti, kad atvažiavo kūrėjas, jūs turite unikalią galimybę, to nepamatysit kažkur YouTubėj ar kažkur“, – sako Jurga.

„Žmonės tokie drąsūs, nebijantys pasakyt savo nuomonę, kad ir nepatiko. Priėjo vienas vyras, sakė, nu man silpnoki tie filmai, silpnoki. Ne, nu gal ir nieko, bet vis tiek kažkaip man nelabai“, – šypsosi Antanas.
Nors kartais sakoma, kad regionuose – prastesnės mokyklos, Jurga ir Antanas didelės problemos nemato. Jų dukra šiemet – dvyliktokė, važinėja į mokyklą Onuškyje.
„Klasėje yra ne 30 mokinių, o 8. Pavyzdžiui, jos antroji užsienio kalba yra prancūzų, tai dėl jos vienos specialiai atvažiuoja mokytojas“, – pasakoja prodiuserė Jurga ir režisierius Antanas Gluskinai, gyvenimą Vilniuje iškeitę į gyvenimą Karaliūnų kaime.

Ved. Edvardas Kubilius