Kelios šeimos, apsigyvenusios Širvintų rajone, prieš 8-erius metus įkūrė privačią vaikų priežiūros grupę, kuri netrukus virto darželiu, o vėliau – ir mokykla.

Šiandien „Tėkmės“ mokykla iš Širvintų rajono persikėlė į Ukmergės rajoną ir kuriasi uždarytoje Pabaisko mokykloje, čia mokosi iki 100 vaikų.

„Mūsų pirmasis vaikas buvo labai jautrus ir ieškojome jam kažko kitokio. Galbūt kad nebūtų auklėjimo būdas, einantis per žodį „ne“, – sako ukmergiškis Vytautas, kurio du vaikai mokosi „Tėkmės“ mokykloje.

Tėvai už vieną vaiką per mėnesį mokyklai turi sumokėti maždaug nuo 200 iki 300 eurų.

„Mūsų šeimai tai yra nemaža kaina, bet mes gyvenam taip, kad galėtume čia leisti vaikus“, – priduria Vytauto žmona Ema Gleiznienė.

Privačioje „Tėkmės“ mokykloje daug kas vyksta kitaip nei valstybinėje – čia ypatingas dėmesys skiriamas vaikų ir suaugusiųjų pagarbiam santykiui.

„Pas mus pedagogas gali ateiti drąsiai ir laisvai, ir pasakyti, kad šiuo metu žiauriai nekenčiu šito vaiko. Bet ne ištransliuoti to vaikui“, – sako mokyklos direktorė Dovilė Janulienė.

Mokytojai – kruopščiai atrenkami, nors jų rasti – nelengva.

„Buvo sunku susirasti matematikos mokytoją. Taip, važiuoja pas mus mokytojas ir iš Vilniaus“, – teigia direktorė.

Keičiasi ir visuomenės požiūris į privačią mokyklą regione.

„Jau mes praėjome tą etapą, kai laikė mus ir sekta, ir jurtoj, ir kad vaikų nieko nemokome, kad čia basi tiktai lakstom sau lauke“, – šypsosi ugdymo vadovė Indrė Stakėnienė, „Tėkmės“ mokyklai Pabaiske rengiantis pradėti devintus mokslo metus.

Ved. Edvardas Kubilius

„O kur parašyta, kad kirpėjas negali būti verslininkas? Tiesiog viskas darosi darymo būdu“, – sako kirpėja Renata Račickienė, kuri maždaug 1995 metais Ukmergėje įkūre grožio saloną.

Šiandien čia jau visas centras, siūlantis platų grožio paslaugų spektrą. Tokį platų, kad pasigražinti į Ukmergę važiuoja ir vilniečiai.

„Šeštadieniais dirbu tik su vilniečiais. Vietoje gyvenančių žmonių net nepriimu, nebent tai yra šventė, kuriai žmonės rezervuoja laiką iš anksto – prieš pusę metų“, – dėsto Renata.

Į grožio centrą užsuka ir Ukmergės vyrai.

„Tarp vyrų turbūt populiariausia paslauga – soliariumas. Ateina vyrai nuo 18 iki 60 metų amžiaus. Vyriškos depiliacijos neatliekame. Yra tabu. Va čia ir yra periferija“, – apgailestauja Renata.

Grožio centre sukasi ir Renatos dukra Rugilė, kurios pagrindinė užduotis – padėti plėsti dar vieną verslą – Baltijos šalyse platinti vienos didelės italų bendrovės kosmetikos gaminius.

„Aš tikrai galiu drąsiai sakyti, kad užaugau grožio salone, nes tikriausiai nebuvo nė dienos, jog aš čia neateičiau“, – sako Rugilė Račickaitė-Kazlienė.

Renata ir Rugilė turi vieną labai griežtą taisyklę – darbe viena kitą vadina vardu. Jokių mamų ir jokių dukrų.

„Iš tikrųjų tai nuo Renatos prašymas“, – juokiasi Rugilė.

Abi moterys laikosi dar vienos taisyklės – kruopščiai sumokėti visus mokesčius. Renata yra įkūrusi uždarąją akcinę bendrovę, dėl to sumoka gerokai daugiau mokesčių, nors galėtų to nedaryti, jeigu dirbtų su verslo liudijimu.

„Man patinka oriai gyventi. Aš nenoriu slapstytis, bėgti. Tas trumpalaikis požiūris beda į niekur“, – filosofiją aiškina Renata.

O Rugilė priduria, kad gyvenime labai daug kas priklauso tiesiog nuo požiūrio.

„Galima tikrai būti viskuo nepatenkintu, keikti Seimą, valstybę ir visus aplinkinius, savo kaimynus. Arba galima pakeisti požiūrį, dirbti ir susikurti gerą gyvenimą ten, kur tu esi“, – sako Rugilė Račickaitė-Kazlienė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Vis dėlto ne aš pasirinkau Palūšės valtinę, ji mane pasirinko“, – sako Konstantinas Danilevičius, kuris Palūšės valtinėje dirba nuo tada, kai jam suėjo 18 metų.

Ir nepatikėsit – bet Kostas jau 30 vasarų be pertraukos leidžia būtent Palūšėje, save vadina valtininku.

„Gyvenimas ant vandens, su vandeniu – tai yra toks gyvenimo būdas. Yra pažįstamų, kolegų, kurie ateina, atsisėda, pakalbi – ir matai, kad valtininkas. O yra turintys n baidarių, n valčių, ir jis yra verslininkas“, – sako valtininkas.

Kostas Palūšėje nuomoja savo pastatytą medinę valtį, baidares, netrukus ketina pradėti nuomoti ir paties susiręstą plaustą.

„Vieną vaikiną vežiau su baidarėmis, tai, sako, apie tave pasakojo močiutė. Po to apie tave man pasakojo tėtis. Dabar aš savo vaikui pasakoju. Sako, kiek tau metų. Netrukus 50 – ne tiek ir daug“, – juokiasi.

Palūšėje labai gera ir Kosto žmonai Editai bei jų vaikams.

„Mes čia gyvenam, dirbam, būnam, sutinkam svečius, išleidžiam juos. Tiesiog nuostabiausias kraštas, kokį mes turim, ir labai įsimylėję jį esam“, – džiaugiasi Edita.

Nors Kosto ir Editos šeima negyvena Palūšėje, o kiek tolėliau, prie Tauragno ežero, šiokių darbų ketina imtis ir ten – jie giliausiame Lietuvos ežere nori plėtoti vandens turizmą. O viskas prasidėjo nuo kaimelio, kuriame gyvena, bažnyčios sutvarkymo.

„Kai buvo paskutinė talka, atvažiavo kiekviena grytelė. Atvažiavo močiutės, seneliai, visi visi į talką. Net iškrito mums įrankiai iš rankų“, – prisimena Edita ir Kostas Danilevičiai, vasaras leidžiantys prie ežero Palūšėje.

Ved. Edvardas Kubilius

„Aš pasakysiu tik tiek, kad mes nieko nežinome. Čia tokia plati sfera… Ir aš jaučiuosi dar nieko neišmokęs“, – sako 14-metis Augustas Pažemys, kuris kuria robotus ir juos programuoja.

Panevėžyje trejus metus veikia pavyzdinis Robotikos centras „RoboLabas“, kurį kasmet po pamokų mokyklose lanko apie 300 vaikų.

„Kai kuriose vietose praaugome mokytoją“, – sako kitas Robotikos centro auklėtinis, taip pat 14-metis Ignas Cimnolonskas, kuris irgi – ir programuoja, ir kuria robotus.

Ir Augustas, ir Ignas pasakoja, kad Robotikos centre jiems labai patinka – jei galėtų, čia praleistų ištisas paras. Tiesa, abu pripažįsta – jie tokie dideli robotikos entuziastai, kad kartais negaili ir savo pinigų kai kurioms detalėms pirkti.

„Lietuvoje, tarkime, sensorius kainuoja 15 eurų, o Lenkijoje – po 4-5 eurus. Paprasčiau pačiam užsisakyti nei kai reikia čia eit, prašyt, iš draugų skolintis“, – dėsto Augustas.

Robotikos centre Panevėžyje dirba ir visas būrys mokytojų. Viena jų – Klaudija Pelanytė – sako, kad šioje srityje viskas taip greitai keičiasi, jog pačiai tenka nuolat mokytis, kartais – ir iš pačių vaikų.

„Ateina moksleiviai, kurie kartais žino net ir daugiau, gali išmokyti ir mokytojus. Taip, sunku suspėti su technologijomis, nes jos nuolat keičiasi“, – sako mokytoja metodininkė Klaudija Pelanytė.

Natūralu, kad Robotikos centre daugiausia buriasi tiksliukai. Vaikai tvirtina, kad juos šių metų prasti matematikos egzamino rezultatai – sujaudino.

„Manau, kad čia labiau vaikų kaltė. Jie mažiau deda prioriteto į mokslus ir matematiką. Kažkaip jaunimui atrodo, kad matematika labai nereikalingas dalykas. Nemato didelės prasmės“, – aiškina Ignas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Prekių kainos kyla kiekvieną dieną. Tuo labai daug kas nepasitenkina. Paskutiniu laiku mus pirkėjai bara labai dažnai“, – pasakoja Beižionių kaimo pardavėja Dijana Kuliešiūtė, pabrėždama, kad labiausiai aptarinėjama tema parduotuvėje – augančios maisto kainos.

Ir Dijana, ir jos kolegė Danguolė Jalinskienė sutinka, kad didžiausia Lietuvos problema išlieka alkoholizmas. Joms ypač skaudu matyti, kaip žmonės tik alkoholiu gyvena, maža to, jį perka iš socialinių išmokų.

„Visi įpirktų duoną, jeigu negertų. Pasakau, kad negerai daro, bet čia tavo komentarai niekam nereikalingi“, – sako Danguolė, paklausta, kaip ji jaučiasi, parduodama „bambalį“ ar degtinės butelį vietos gyventojui.

Pardavėjų teigimu, kaimo parduotuvė smarkiai pasikeitė – šiandien žmonės čia gali įsigyti pramoninių prekių, pvz., vinių, dailylenčių.

„Turime vadybininkes. Joms sakome, kad reikia vinių, lentelių, cemento. Ir savaitės pabaigoje jie pristato visa tai“, – platų kaimo parduotuvės asortimentą pristato Dijana.

Parduotuvėje taip pat galima susimokėti komunalinius mokesčius, išsigryninti pinigų.

„Pas mus iki 500 eurų tik galima duoti. Tai karvutę žmonės nori nusipirkt, tai vėl kažką“, – sako Danguolė.

Dijanai – 24-eri. Ji parduotuvėje įsidarbino vos baigusi mokyklą.

„Nuo kokios 8-9 klasės jau man patiko stotis prieš visus, kalbėti, vesti renginius. Tai taip kažkaip atsilaisvino vieta ir, sakyčiau, netgi ir pasisekė visai“, – šypsosi Dijana.

O štai jos kolegė Danguolė šioje parduotuvėje dirba 37-erius metus. Vienu metu ši parduotuvė jai netgi priklausė.

„Nusipirkau pati šitą parduotuvę, bet ji buvo prasta tokia. Paskui dėl lėšų stygiaus aš pardaviau ją. Dabar va priėmė kartu dirbti ir vėl dirbam“, – džiaugiasi Danguolė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Man atrodytų, kad, vystant Palūšę, nereikia skubėti. Nereikia sugriauti to, kas yra sukurta. Reikia išsaugoti tą visą istorinę dalį ir po truputį apgalvotai ją auginti ir vystyti. Kad nebūtų tokie didžiuliai šuoliai, kaip, pvz., Nidoje“, – sako verslininkas Linas Perveneckas, kuris su kolega Vaidotu Petroniu maždaug prieš 7-erius metus Palūšėje nusipirko Lietuvos pašto pastatą ir jame įkūrė neįprastą verslo centrą.

Komplekse gali apsistoti turistai, įvairios įmonės nuomojasi biurus, kuriuose jų žmonės ir dirba, ir ilsisi. Verslo centre jau kurį laiką veikia spaudos ir dizaino studija, kita nedidelė bendrovė nuomoja baidares, irklentes.

„Palūšė – labai patogioje lokacijoje. Traukiniai, Ignalina – viskas čia yra vietoje. Pati gamta. Ir vietoje dirbti, gyventi, ilsėtis… Viskas yra patogu“, – dėsto verslininkas.

Linas sako, kad pagrindinis jo tikslas – žmones į Palūšę pritraukti ne tik vasarą, bet ir žiemą.

„Žiemą suaktyvėja poledinė žūklė, kadangi stintos, seliavos – tai yra išskirtinės šitų ežerų žuvys“, – aiškina verslininkas.

Viena didžiausių šių metų naujienų Palūšėje – tai kiekvieną vasaros ketvirtadienį vykstantys nemokami koncertai „Muzika ant vandens“. Muzika išties skamba ant vandens, nes atlikėjai koncertuoja stovėdami ant lieptelio, o žmonės ne tik ateina pėstute, bet ir atplaukia Lūšių ežeru.

„Tikrai atplaukia. Kas su savo valtimis, su savo plaustais, kas išsinuomoja valtį atplaukia“, – sako verslo centrą Palūšėje vystantis Linas Perveneckas.

Ved. Edvardas Kubilius

Kanjonas. Taip vietos gyventojai vadina į Žiežmarius vedantį kelią, kuris įgriuvo dėl neseniai praūžusių liūčių.

Lina Dubosienė gyvena vienkiemyje Sutartiškių kaime Kaišiadorių rajone. Šiuo pagrindiniu keliu moteris kasdien važiuodavo į darbą Žiežmariuose. Šiandien nei ji, nei šimtai kitų žmonių šiuo keliu važiuoti nebegali, nes jis – visiškai išplautas.

„Kaip gali sureaguoti, kad buvo kelias ir kelio nėra? Nu nėra ir nėra. Ir viskas. Taip, tą dieną aš neišvažiavau į darbą“, – pasakoja moteris.

Šiandien Lina į darbą važiuoja per ūkininkų laukus ir pievas vedančiais keliukais, kuriuos dar reikėjo atrasti.

„Pasiklausiau žmonių, kurie čia yra gimę ir augę. Ir bandau. Aš ši turą vadinu „Pažink Lietuvą“ arba „Susipažink su savo kraštu iš naujo“, – sako Lina.
Jeigu moteris į darbą važiuotų normaliais keliais, jos kelionė smarkiai prailgtų – anksčiau ji Žiežmarius pasiekdavo per 15 min., dabar tai užtruktų 40 min.

„Akivaizdi stichija turbūt yra ir piniginei mano“, – guodžiasi.

Lina Dubosienė – ne tik sertifikuota šiaudinių sodų rišėja, bet ir socialinio darbuotojo padėjėja. Pastaruoju metu Lina prižiūri dvi garbaus amžiaus moteris, kurios gyvena atokiame kaime ir irgi ne visada yra pasiekiamos.

„3 km. kelio mišku. Pavasarį, kai išeina įšalas, kelias būna praktiškai neišvažiuojamas. Tada lieka kojos. Taip, einu 3,5 km. į priekį ir 3,5 km. atgal. Bet ne tik aš vienintelė esu tokia vaikščiotoja“, – pasakoja Lina.

Ji taip pat dirba Strėvininkų socialinės globos namuose, kur gyvena fizinę ir protinę negalią turintys žmonės.

„Manau, kad žmonės bijo to, ko nežino, nes turbūt ta atskirtis dar šiai dienai yra. Ir tada, aišku, iš nežinojimo kyla visokios baimės“, – sako Lina Dubosienė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Aš dar labai labai noriu gyvent ir džiaugtis gyvenimu“ – sako 57-erių alytiškė Ona Jasionytė, kurios problema išsisprendė vos per kelias valandas po skambučio į LRT RADIJĄ.

Gegužės 23 d. į laidą „Ryto garsai“ paskambinusi Ona trumpai papasakojo savo istoriją.

Vasario 24 d. moteris palaidojo savo tėtį, kurį slaugė trejus metus. Ona po tėčio mirties užsiregistravo Užimtumo tarnyboje. Netrukus specialistai Onutei pasiūlė darbą prižiūrėti senjorus bei žmones su negalia, bet ši darbo atsisakė – paprašė daugiau laiko, kad galėtų po tėvo mirties psichologiškai atsigauti.

Užimtumo tarnyba dėl to ją išbraukė iš ieškančiųjų darbo sąrašo ir moteris neteko visų socialinių garantijų.

„Slaugiau tėvą. Tėvas mirė. Aš labai blogos psichologinės būsenos. Balandžio 25 d. mane išbraukė iš Darbo biržos ir gyvenk dabar kaip nori“, – verkė į radiją paskambinusi moteris.

Šį Onutės skambutį per radiją girdėjo į darbą važiuojanti socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, kuriai ir pavaldi Užimtumo tarnyba.

„Užkliuvo visų pirma pačios skambinusios moters emocinė būklė. Todėl, kad ji kalbėjo labai susijaudinusi. Akivaizdu, kad ji nori dirbti, bet mes nesugebėjome suteikti jai individualių paslaugų. Tokių, kurios ją galėtų paskatinti kaip tik sukaupti savo jėgas, atsigauti po netekties ir sugrįžti į darbo rinką“, – sako ministrė, pravedusi Užimtumo tarnybai dar kartą įvertinti Onutės atvejį ir išsiaiškinti, ar ji tikrai turėjo prarasti nedarbo išmoką.

Po kelių valandų po skambučio į radiją Onutė buvo sugrąžinta į ieškančiųjų darbo sąrašą, jai vėl priklauso visos socialinės garantijos.

„Va tiek reikėjo… Geri žmonės man tikrai padėjo. Aš pati paskambinau į radiją ir man labai labai padėjo. Tikrai“, – džiaugiasi Ona.

Ministrė pripažįsta – sistema nelabai veikia, dalis Užimtumo tarnybos darbuotojų nejautriai žiūri į bedarbių padėtį, neįsigilina į konkrečią situaciją ir žada reformą.

„Visko į aprašus, į įstatymus tikrai nesudėsim. Ir aš raginu visada ir tos pačios Užimtumo tarnybos, ir kitų įstaigų, institucijų darbuotojus nebijoti priimti to individualaus sprendimo, jeigu jis suteikia geresnį sprendimą žmogui“, – sako ministrė.

M. Navickienės teigimu, jau visai netrukus Užimtumo tarnyboje pradės dirbti atvejo vadybininkai – žmonės, kurie nustatys darbo nerandančio gyventojo problemas ir pasiūlys konkrečius, tam žmogui palankiausius sprendimus.

Ved. Edvardas Kubilius

„Su vaikais dirbti yra labai faina. Mano vaikas pradėjo skraidyti nuo 8 mėnesių. Tu jiems parodai galimybes, o po to jie patys atsirinks, ko nori“, – sako pilotas-instruktorius Žilvinas Lidžius, vaikus supažindinantis su aviacija.

Žilvinas potraukį lėktuvams jaučia nuo darželio. Šiandien jis laisvai valdo vienmotorius orlaivius. Pasak Žilvino, išmokti skristi gali visi, išskyrus tuos, kurie nesugeba vizualiai nustatyti aukščio žemėjant.

„Svarbiausias dalykas, ką žmogus turi matyti, tai vizualiai nustatyti aukštį žemėjant. Jis turi jausti kokį metrą aukščio, kad galėtų nusileisti. Kitaip jis – potencialus savižudis. Jeigu to nėra ir jis tiesiog nemoka, tai išmokysim. Bet jeigu jis nemato aukščio, tai niekaip neišmokysim. Net ir atsisveikinam su tokiais. Bet iš tikrųjų tai kai moki, tai ir su šluota gali skrist“, – juokiasi Žilvinas.

Kaune, Dariaus ir Girėno aerodrome, jau kurį laiką veikia akademija „Kids Go Tech“ – tai nedidelė mokykla, kurioje vaikai nemokamai supažindinami su programavimu, robotika, mados ir dizaino technologijomis, autosimuliacija bei aviacija.

Šios akademijos įkūrėjas – kaunietis verslininkas Arūnas Samochinas.

„Dirbu versle ir, žinot, versle viskas apie pinigus. O čia man yra tiesiog hobis ir tikrai labai labai džiaugiuosi, kad galiu suteikti galimybę vaikams patirti tai, ką aš pats patyriau vaikystėje. Ir gaila, kad Lietuvoje nėra labai daug tokių butelių, nes norinčiųjų yra visuose miestuose“, – sako akademijos įkūrėjas Arūnas.

Visai neseniai ši akademija visą būrį vaikų pakvietė į dieną su aviacija. Didžiausią susidomėjimą aviacija parodė nuo karo Ukrainoje pabėgę vaikai. Jie klausė paskaitų apie aviaciją, atsakinėjo į viktorinos klausimus ir geriausieji buvo paskraidinti ultralengvuoju lėktuvėliu virš Kauno.

Ved. Edvardas Kubilius

Antanas Adomaitis – Akmenėje kuriantis menininkas, į kurio kūrybos erdvę taip paprastai nepateksi.

Antanas tapo, kuria iš medžio, bet didžiausia jo aistra – tašyti akmenį. Antano kurtų akmens skulptūrų, kitų grožybių Akmenėje – apstu.

„Kai kas sako, kad jau akmenų per daug. Bet tai aukso neturim iškasenų. Galėtume ir auksines skulptūras statyt“, – juokiasi menininkas.

Tašyti akmenį – ne tik kad fiziškai sunku, bet ir labai brangu – instrumentai greitai susidėvi, ne visada pavyksta surasti tinkamą akmenį.

„Nesu tiek skvarbaus žvilgsnio, kad galėčiau apatinę dalį matyt. Tai dažnu atveju pakeli tą akmenį, sumoki už kraną, už tralą, pasižiūri, kad jo nebereikia. Jis yra suskilęs iš apatinės dalies“, – sako Antanas.

Akmens skulptūrų perkėlimas – irgi ne pats lengviausias. Tiesa, vietos kranistai jau įgudę – supranta, kad kelia ne šiaip akmenį, o meno kūrinį.

„Žinau visus geriausius kranistus. Tai jie savęs nekompromituoja. Pakelia taip, kaip reikia. Padeda taip, kaip reikia. Jau mes esame susigyvenę ir absoliučiai neturiu jokių priekaištų“, – džiaugiasi menininkas.

Antanas – produktyvus menininkas. Kuria daug, reaguoja į aktualijas, kai kurie jo paveikslai kainuoja ir 34 tūkst. eurų. Bet jeigu galėtų, savo kūrinių neparduotų.

„Tiktai kai jau visai ištuštėja kišenės, tada ir parduodu. Gaunu atlygį už vieną kitą darbelį, kurio irgi nelabai noriu parduot. Taip sunkokai išsiskiriu su jais“, – pasakoja pašnekovas.

Antano dirbtuvės – miesto pakrašty, šalia pagrindinio kelio, kur labai dažnai patruliuoja policijos pareigūnai. Į dirbtuves Antanas atvažiuoja dviračiu, bet turi nedidelę problemą – labai nemėgsta ryškiaspalvių liemenių.

„Iš pradžių mane baudė, kad aš be tos liemenės važinėju. Bet paskui pamatė, kad vis tiek neklausau, nes aš nepernešu tų ryškių spalvų, tokių demonstratyvių. Man akis gadina jos. Aš geriau baudą susimokėsiu“, – svarsto Akmenėje kuriantis menininkas Antanas Adomaitis.

Ved. Edvardas Kubilius