„Darbe galiu šnekėti žemaitiškai, vaikai darželyje irgi, girdžiu, šneka žemaitiškai. Tai ir visi supranta, ir visi kalba“, – sako visąlaik žemaitiškai kalbantis plungiškis Gintaras Ramonas.
Prieš 5-erius metus, baigęs istorijos mokslus Vilniuje, Gintaras sugrįžo į Plungę. Dėl to, kad norėjo. Ir dėl to, kad jam patinka šis miestas.
„Nežinau, gal kad užaugau Laisvės alėjoje, vienoje gražiausių gatvių Plungėje. Pačiame parke užaugau. Visos vietos išvaikščiotos, ištyrinėtos. Ir turbūt tas padarė didelę įtaką formuojant istorijos pažinimą ir sentimentus“, – pasakoja istorikas.
Tuomet, kai grįžo, Gintarui buvo 24-eri. Jis iškart įsidarbino Plungės rajono savivaldybės administracijoje paveldosaugininku. Buvo jauniausias tuo metu savivaldybės administracijoje dirbantis specialistas.
„Į algą nekreipiau dėmesio, bet dabar, kai esu sukūręs šeimą, tai jau tas klausimas pradeda būti vis aktualesnis ir žiūrėti, kad iš tikrųjų gal kažką reikia keisti“, – juokiasi.
Šiandien Gintaras gyvena ramiai – Plungėje kuria šeimą, puoselėja miestą ir vadovaujasi paprasta taisykle – kiekvienas miesto gyventojas turėtų kažką padaryti, kad ir jam pačiam, ir kitiems čia būtų gera gyventi.
„Visa laiką gali prisikabinti ir sakyti, kad kažkas netinka, bet kokiame mieste gyvendamas. Tiesiog reikia būti aktyviam ir prisidėti prie miesto kūrimo ir gerinimo. Ir nedejuoti“, – nukerta paveldosaugos specialistas iš Plungės Gintaras Ramonas.
Ved. Edvardas Kubilius