„Prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, bažnyčiose žmonių truputį padaugėjo“, – sako Kernavės ir Musninkų klebonas Marius Talutis, kuris atskleidžia, kur pats slėptųsi, jei staiga prasidėtų karas.

„Turiu tokią koplytėlę, yra mauzoliejus, tai šalia jau mirusiųjų ten kažkaip įsikurčiau“, – juokauja kunigas ir priduria, kad karo atveju eitų guosti ir kitaip padėti žmonėms.

Klebonas sako, kad parapiją labiausiai paveikė smarkiai išaugusios elektros kainos, bet pabrėžia, kad bažnyčia geba prisitaikyti. Jei reikėtų, mišias aukotų ir prie žvakių.

„Man, turinčiam parapijietį, kuris augina 18 žemaitukų, dar bijoti, kad benzinas pabrangs… Tai čia, kaip sako, nevaryk Dievo medin“, – juokiasi dvasininkas.

Tūkstančius turistų Kernavėje pasitinka žymusis katinas – Kernavės Ryžikas, turintis savo anketą „Instagrame“.

„Padėjau jo nuotraukėlę tokią gražią, padėjau aukų dėžutę. Ir suaukojo žmonės katinėliams apie 200 eurų“, – pasakoja Kernavės ir Musninkų klebonas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Su žmona netgi su ašaromis žiūrime, kaip jie su vėliavomis eina prieš automatus, šūvius. Mūsų šeima, mūsų bendruomenė, kuri glaudžiai susijusi su Chersono regionu, skaudžiai išgyvena“, – sako Akmenės istorijos muziejaus vadovas Arūnas Ostrauskis, kuris su akmeniškiais jau kelias savaites laukia Ukrainoje dėl karo įstrigusių draugų.

Akmenės rajonas garsus ne tik dėl to, kad čia veikia daug didelių gamyklų, bet ir nedideliu Akmenės miestu, kuris ypač turtingas savo istorija.

Mieste jau 5-erius metus veikia istorijos muziejus. Tam, kad būtų iš ko organizuoti archeologines ekspedicijas, vykdyti mokslinius tyrimus, Arūnas yra įkūręs elektroninę parduotuvę. Joje pardavinėja įvairiausias smulkmenas, pavyzdžiui, puodelius.

„Parduodam į Japoniją, Australiją, Ameriką – po visą praktiškai pasaulį pavyksta parduoti“, – pasakoja Arūnas.

Mieste vienas po kito dygsta įvairūs paminklai, skulptūros, ištisos ekspozicijos po atviru dangumi. Jas sukurti padeda patys vietos gyventojai.

„Sakyčiau, čia ir yra Akmenės ta tokia dvasia. Žmonės duoda savo žemės, vieni žvyro, kiti akmenų atveža. Ir mes su mažais resursais įgyvendiname, manau, įdomius ir gražius projektus“, – sako akmeniškis.

O į miestą užklydusiems žmonėms pažinti Akmenę (nori jie to ar ne) padeda tikrų tikriausias istorijos entuziastas Arūnas Ostrauskis.

„Aš visada, aikštėje pamatęs, kokį autobusą ar pavienius turistus užkalbinu, paklausiu, iš kur atvyko, pasakau, kur jiems važiuoti, ką pamatyti“, – pasakoja Akmenės istorijos muziejaus įkūrėjas Arūnas Ostrauskis.

Ved. Edvardas Kubilius

Joniškio rajono Gasčiūnų kaime – didelis sujudimas. Čia apsigyveno dvi ukrainiečių šeimos. Viena jų – Marina Komarova iš Donbaso.

„Labai jaudinausi, kaip sutiks mus, ar nebūsime našta žmonėms. Bet kai tik kirtome Lenkijos-Lietuvos sieną, pasitiko savanoriai. Tokie geri – pavalgydino, pagirdė. Mes visą savaitę važiavome iki Lietuvos. Labai sunku buvo“, – pasakoja Marina, kuri Gasčiūnuose – su savo sūnumi Vladiku.

„Rusams, žinoma, tiesos nereikia, nes jie turi savo tiesą. Bet mums tai kaip fake’as (melagiena). Taip susiklostė, kad mes gerbiame rusų kultūrą. Bet pačios valstybės mes nekenčiame, nes tą valstybę valdo fašistas, kurį reikia būtinai likviduoti“, – sako 15-metis Vladikas.

Jis užaugęs nori būti programuotoju arba gydytoju, todėl, vos atvykęs, iškart kibo į mokslus. Kaimo mokyklos vaikai jam labai padeda, viena tokių – Rugilė Bubelytė.

„Buvo tikrai labai įdomu, nes atvyko užsienietis į lietuvių mokyklą. Tiesiog šaunu“, – pasakoja moksleivė, su Vladiku bendraujanti rusiškai.

Moksleivio iš Ukrainos atsiradimas nedidelėje kaimo mokykloje – iššūkis ir mokytojams.

„Taip, aš jaudinuosi. Ir jaudinuosi labai, nes turiu problemą – man labai sunkiai sekasi bendrauti užsienio kalba“, – sako matematikos mokytoja Eglė Bubelienė.

„Nė vienas iš mūsų, pedagogų ir kitų darbuotojų, nebuvome pasiruošę. Bet kada šitokios sąlygos atsiranda, visi iš karto labai geranoriškai žiūrėjo“, – teigia fizikos ir technologijų mokytojas Kęstutis Venckus.

Kitą šeimą – mamą ir jau suaugusią jos dukrą – priglaudė gėlininkė Rita Juozapavičienė. Ukrainietės labai skaniai gamina valgyti, namuose palaiko ypatingą švarą, o mama tuoj pat bus įdarbinta Ritos šiltnamiuose.

„Ją reikėjo stabdyti, nes ji dirbo per daug gerai. Aš pasakiau – šitokio kruopštumo čia nereikia. Ji manęs klausia – rytoj, sako, kada mudvi eisim į darbą? O aš sakau – kada norėsim, tada ir eisim“, – sako ukrainietę tuoj įdarbinsianti gėlininkė Rita Juozapavičienė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Nesitikėjau, kad žmonės man taip padės. Čia stebuklingai viskas gavosi“, – su ašaromis akyse kalba Grabijolų kaimo gyventojas Vytautas Baležentis, ant kurio namo neseniai užvirto didžiulis uosis ir sugadino visą stogą.

Šiandien Vytautas šypsosi, nes stogas jau beveik uždengtas, o šalia namo pavojingų medžių tiesiog nebeliko.

Tą vasario 17-ąją, vos uosiui užgriuvus ant Vytauto namo, sulėkė kaimynai ir draugai – pjaustė medį, iškart dengė stogą, suaukojo apie 13 tūkst. eurų. Bet buvo tokių, kurie pavydėjo.

„Pasakė, kad „o, dabar tai tau gerai. Tau pinigus sunešė visi“. O paskui, kai išsiaiškino, kad jau man čia neklius tie pinigai, nutilo. Lengviau pasidarė“, – pasakoja senjoras.

Vytautas sako, kad Grabijolų kaime pavojingų medžių yra ir daugiau, o ant jo namo užvirtęs uosis buvo labai silpnas – jo viduje rado miegančius ežiukus.

„Aš juos – į kašiką ir nunešiau į kluoną. Į šieną paguldžiau miegančius. Taip ir neprabudo“, – juokiasi.

86-tus metus einantis Vytautas pats vairuoja, sako, kad jam Grabijolų kaimas labai patinka, čia gyvena visus metus, o į Kauną vyksta tik kartą per mėnesį – pensijos pasiimti.

„Nenoriu ant kortelės… Bet tik pasiimu pensiją, užeinu pas žmoną pietų į butą Kaune ir atgal tą pačią dieną. Žmona nepyksta, kad aš kaime, o ji – mieste. Kai tik atšils, ir ji čia tuoj atlėks“, – juokiasi Vytautas Baležentis, gyvenantis Elektrėnų savivaldybės Grabijolų kaime ir kurio namo stogas jau beveik sutvarkytas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Jeigu NATO nepadės, Putinas sunaikins Ukrainą ir kita jo stotelė bus Lietuva, Estija, kitos šalys netoli Ukrainos“, – sako 27-erių Ana Veližanina, su mama Irina palikusios namus Lucke ir atvykusios į Lietuvą.

Irinos teigimu, Rusijos prezidentas seniai ruošėsi karui ir viską numatė.

„Tai, be jokios abejonės, psichiškai nesveikas žmogus. Vienareikšmiškai. Ir jis savo planų neatsisakys“, – pyktį lieja 55-erių Irina.

Moterų evakuacija nebuvo lengva, nes jos su savimi turėjo pasiimti ir 15 kačių. Ana apgailestauja, kad Ukrainoje likęs jos vaikinas nesugebėjo jos su katėmis nuvežti iki sienos, maža to, užuot kariavęs, savo garaže remontuoja automobilį.

„Tokiose situacijose, kaip karas, nukrenta kiekvieno žmogaus kaukė ir pasimato tikrasis veidas“, – liūdi Ana, kuri prisipažįsta labai rimtai svarstanti apie tolesnius santykius.

Ukrainietės šiuo metu gyvena Švenčionėliuose, kur jas šeimos sodyboje priglaudė Kotryna Bačiulytė.

„Manau, kad karas mus visus liečia. Lietuviai labai padeda ukrainiečiams, tai yra labai malonu“, – sako Kotryna.

Ved. Edvardas Kubilius

„Vaikai sako, o, mūsų mama – tai motina dviejų šalių“, – šypsosi Cecylija Gryžievič, Lenkijos pilietė, pensininkė, kuri gyvena kaime prie Seinų, bet kuo puikiausiai kalba lietuviškai, nes Cecylijos tėtis – lietuvis.

„Neįsivaizduoju baliaus jokio, suėjimo be dainos. Kokios buvo lenkiškos „Pakelkim, pakelkim bokalą“, tai aš jau ir lietuviškai perverčiu“, – pasakoja moteris.

Cecylija su vyru lenku užaugino 6 vaikus. Moteris daug metų vaidina lietuvių teatre Seinuose, o kai labai pasiilgta lietuvių kalbos, vyksta į artimiausią prekybos centrą. Čia ji visada sutinka lietuvių.

„Kai nueinu į tą „Biedronką“, tai jau, girdžiu, šiaip taip kokį žodį pasako lietuviškai. Toks džiaugsmas! Kad va – atvažiavo lietuviai“, – pasakoja Ji.

Bet kartais Cecylijai tenka ir įsikišti – sudrausminti lenkus, kurie burnoja dėl pas juos atvykstančių lietuvių apsipirkti.

„O, vėl pilna lietuvių! Sakau, o jūs pamiršot, kad važinejot į „Norfą“ ir dar kortukių prašėt? Na, mano liežuvis ne visada tilpsta“, – piktinasi pensininkė.

Cecylija pasakoja, kad žmonių nuotaikos Lenkijoje – panašios, kaip ir Lietuvoje. Yra pykčio, susiskaldymo.

Bet pati, kaip pensininkė, gyvena gerai, sekmadieniais važiuoja į mišias Seinuose, nors šeimos automobilis ir sugedęs.

„Taksi važinėjam, pirksim kitą mašiną. Važinėjam į bažnyčią, ir neįsivaizduoju, kaip nevažiuot, nes tai yra Dievo namai“, – dėsto Cecylija.

Ir apskritai į gyvenimą ji žiūri labai optimistiškai.

„Draugė sakė, kad mane tėvai turėjo „ant vakarėlio“ padaryt. Žiūriu į gyvenimą pozityviai, taip reikia! Aš kartais pamirštu, kiek man metų, nes aš dar norėčiau pašokinėt“, – juokiasi 68-erių Cecylija Gryžievič.

Ved. Edvardas Kubilius

Vaikų gydytojas Mantas Jurkonis Druskininkuose įkūrė verslą – garina lietuvišką mineralinį vandenį ir taip gamina prabangią vonios druską.

„Tai, ką mes dabar darome laboratorinėmis sąlygomis, Druskininkuose buvo daroma dar XIV a. Žmonės suprato, kad tą druską geriau ne maistui pardavinėti, o gydyti žmones, nes šlubi žirgai, pelkėse braidydami, pasveikdavo“, – istoriją dėsto Mantas.

Gydytojo žiniomis, tai pirmoji iš lietuviško Druskininkų ir Birštono mineralinio vandens išgaunama vonios druska, kurią žmogus gali drąsiai naudoti, o viso to tikslas – kurortuose mėgstamas mineralines vonias tiesiog perkelti į žmonių namus.

„Jūs man pasakykit, kas šiais laikais gali sau leisti atvažiuoti mėnesiui ir kasdien į vonias lipti? Atlekia greitai į kurortą, ten penktadienį įšoka į vieną vonią, nubėga į masažą, purvo vyniojimą, pavalgo, gal dar vakare pabaliavoja ir išvažiuoja. Išeina tik stresas organizmui ir jokio sveikatinimo čia nėra“, – toliau savo verslo idėją aiškina gydytojas.

Čia pat laboratorijoje sukiojasi ir Manto mama Roma Jurkonienė – ji iš pradžių idėjai nepritarė, nes bijojo, kad sūnus apleis vaikų gydymą, bet dabar daugiausia rūpinasi druskos įpakavimu.

„Na, jis mane išgydė, galima sakyti. Tik jo dėka dar kalbu čia su jumis. Turiu jam atsilyginti dabar“, – sako mama Roma Jurkonienė.

Mantui talkina ir už kokybę atsakinga sveikatos audito žinovė Laima Macejauskienė, kuri vonios druską naudoja bent du kartus per savaitę.

„Tikrai atpalaiduoja, odą švelnina, pati dar naudojau druską pilingui“, – pasakoja Laima.

O Mantas priduria: „Aš daugiausia duše naudoju, nes neturiu vonios“, – juokiasi verslą Druskininkuose pradėjęs gydytojas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Joks čia ne darbas. Čia, suprantat, gyvenimo džiaugsmas eiti ir cekavintis po pirkias, kaip tos močiutės sako“, – juokiasi etnografė Ona Drobelienė, kuri tyrinėja Dzūkiją ir daugiau kaip 40 metų pati čia gyvena.

Praverdama mažytės pirkutės duris Ona pasakoja istoriją, kaip kažkada Margionių kaime ėmė sukiotis diedukas. Jis gražiai bendravo su vaikais, padėjo ganyti karves, tad kaimo gyventojai surėmė pečius ir pastatė jam pirkutę. Dženelio pirkutė, pasak Onutės, puikiausias bendruomeniškumo simbolis.

„Čia gi ypatingas toks kraštas, kur jie vienas be kito būtų sunkiai išgyvenę. Jie gi viską – ir pirkias statydavo talkų būdu, vieni pas kitus už geresnio maisto kąsnį eidavo į talkas. Ir netgi tie, kur nusiperka sodybas, aš nežinau, kad jie nebendrautų. Jie tuoj susidraugauja su žmonėm vietiniais“, – sako Ona.

Margionių kaime yra ir Bobų daržas – šaltinėlis, iš kurio, pasak legendų, boba pribuvėja traukdavo vaikus. Netrukus po apsilankymo čia vaikų niekaip negalinčiai susilaukti lenkų porai gimė dvynukai.

„Atsiunčia kvietimą būti kūma. Na, aišku, aš į tą Varšuvą nevažiavau būti kūma, bet dovanėlę surinkau“, – neįtikėtiną istoriją pasakoja Ona.

Ved. Edvardas Kubilius

„Pardavėjos pavargusios, pirkėjai irgi biškį paklaikę. Ateina – sviesto nėra, šaldytuvai tušti. Tokia diena šiandien“, – pasakoja Eugenijus Kaminskas, šeštadienį apsilankęs populiariausioje Seinų miestelio parduotuvėje.

Šis prekybos centras – pirmoji stotelė Lenkijoje tiems, kurie atvažiuoja apsipirkti nuo Lazdijų, Druskininkų, Prienų, Birštono, Alytaus ar net Vilniaus.

„Ši parduotuvė padidinta. Čia buvo pelningiausia „Biedronkos“ parduotuvė visoje Lenkijoje dėl atvykstančių lietuvių“, – sako Eugenijus.

Jis gyvena Lazdijų rajono Žemaitkiemio kaime – maždaug 15 kilometrų nuo Lenkijos sienos. Eugenijus pats moka pigiai apsipirkti, to moko kitus ir labai dažnai žiniasklaidai komentuoja padėtį pasienyje.

„Nežinau, kaip aš tapau tuo, kaip liaudyje sako, „egzpertu“ Lenkijos klausimais. Taip tiesiog yra“ – juokiasi.

Anksčiau Eugenijus po darbo vaidindavo teatruose, bet, atėjus pandemijai, šie užsidarė ir teko ieškoti naujo laisvalaikio – išmoko kepti tortus ir pyragaičius. Tiesa, pagal receptus „YouTube“ lenkų kalba ir iš Lenkijoje pirktų pigesnių produktų.

„Lietuvių kalba mažai medžiagos randu. Pyragaičių, tortų receptų reikia lenkų kalba ieškot“, – aiškina Eugenijus Kaminskas.

Ved. Edvardas Kubilius

Alytuje jau 20 metų veikia Loretos galerija – vieta, į kurią iš visos Lietuvos suplaukia menininkų kūriniai – indai, paveikslai, papuošalai.

„Šie karoliai 600 kartų paliesti rankomis. Kiekvienas karoliukas skirtingas, čia yra aukso, platinos ir porceliano derinys. Brangus derinys“, – juokiasi galerijos įkūrėja Loreta Petravičienė.

Ji pati važinėja po Lietuvą, bendrauja su menininkais ir jų kūrinius atsiveža į galeriją – čia juos parduoda arba tiesiog eksponuoja.

„Mano misija padėti tiems menininkams, kuriems sunku pragyventi. Jie nedrįsta galbūt išeiti į viešumą“, – pasakoja Loreta.

Ji atkreipia dėmesį, kad šiandien žmonės visur labai skuba ir tiesiog nebemato šalia esančio grožio.

„Viena klientė sako – 10 metų ieškau paveikslo ir niekaip aš jo nenusiperku. Tai kad aš čia nieko nematau. Sakau, jums reikia ilgiau pastovėti, apsisukus viena koja tikrai nenusipirksi paveikslo“, – aiškina menininkė.

Jos šeima Alytuje dar turi rėminimo centrą, kuriame, kaip juokauja Loreta, rėminti gali viską.

„Ir veidrodžius, ir paveiksliukus, ir paveikslus, ir šaukštus, ir peilius, ir netgi kardus žmonės rėmina“, – vardija Loreta.

Ved. Edvardas Kubilius