„Sako, kai jūs – laiškininkai, tai jus nors į Dakaro ralį siųst“, – juokiasi mobilioji laiškininkė Virginija Kerutienė, pabrėždama, kad per dvejus metus į griovį nėra įvažiavusi, tik truputį nuslydusi.

Virginija mobiliąja laiškininke dirba dvejus metus, o apskritai Lietuvos pašte – 10 metų. Pačioje darbo pradžioje Virginiją pargriovė šuo, sukandžiojo koją, sulaužė ranką. Pasak Virginijos, būtent šunys ir šiandien išlieka didžiausias mobiliojo laiškininko siaubas.

„Nešiesi dujų balionėlį. Šuniui esu papurškusi. Jau šuniuko gaila, bet ką darysi“, – pasakoja Virginija ir paaiškina, kad dujų balionėlį Vilkaviškyje turi visi mobilieji laiškininkai.

Kita problema – laiškai, kuriuos mobilusis laiškininkas turi atvežti, nors žmogus jau seniausiai miręs.

„Viena močiutė man skambino ir verkdama sakė, kad jau mano vyro seniai nebėra. Sako, kur man dėt tą laišką?“, – laiškus mirusiems žmonėms siunčiančiomis įstaigomis piktinasi laiškininkė.

Mobilusis laiškininkas išvežioja ir siuntas. Virginija žmonėms yra atvežusi žuvų taukų, traktoriaus priekabos tentą, ir neelinę, nematytą, negirdėtą lazdą močiutei pasiremti.

„Sako, palauk, parodysiu, kaip ji veikia. Paspaudžia vieną mygtuką – ant tos rankenėlės prožektoriukas įsijungia. Paspaudė kitą mygtuką – radijas, dainuot pradėjo. Paspaudė trečią mygtuką – policijos sirena. Pirmą kartą lazdą tokią pamačiau“, – prisimena Virginija.

Virginija pašto automobiliu per dvejus metus jau yra nuvažiavusi 55 tūkst. kilometrų. Mašina – patogi ir manevringa.

„Prisižiūrim patys – langus pasivalom, dulkes pasivalom, pasisiurbliuojam, kai reikia, nuvažiavę į plovyklą“, – sako Virginija.

Mobilusis laiškininkas Lietuvoje atsirado prieš ketverius metus, Vilkaviškio rajone – prieš dvejus metus. Lietuvos paštas sako, kas mobilusis laiškininkas pasiteisino. O ką žmonės sako?

Ved. Edvardas Kubilius