Alytuje jau 20 metų veikia Loretos galerija – vieta, į kurią iš visos Lietuvos suplaukia menininkų kūriniai – indai, paveikslai, papuošalai.

„Šie karoliai 600 kartų paliesti rankomis. Kiekvienas karoliukas skirtingas, čia yra aukso, platinos ir porceliano derinys. Brangus derinys“, – juokiasi galerijos įkūrėja Loreta Petravičienė.

Ji pati važinėja po Lietuvą, bendrauja su menininkais ir jų kūrinius atsiveža į galeriją – čia juos parduoda arba tiesiog eksponuoja.

„Mano misija padėti tiems menininkams, kuriems sunku pragyventi. Jie nedrįsta galbūt išeiti į viešumą“, – pasakoja Loreta.

Ji atkreipia dėmesį, kad šiandien žmonės visur labai skuba ir tiesiog nebemato šalia esančio grožio.

„Viena klientė sako – 10 metų ieškau paveikslo ir niekaip aš jo nenusiperku. Tai kad aš čia nieko nematau. Sakau, jums reikia ilgiau pastovėti, apsisukus viena koja tikrai nenusipirksi paveikslo“, – aiškina menininkė.

Jos šeima Alytuje dar turi rėminimo centrą, kuriame, kaip juokauja Loreta, rėminti gali viską.

„Ir veidrodžius, ir paveiksliukus, ir paveikslus, ir šaukštus, ir peilius, ir netgi kardus žmonės rėmina“, – vardija Loreta.

Ved. Edvardas Kubilius

Dalis Šyšos kaimo gyventojų iš visų pusių apsemti jau beveik mėnesį. Vienintelis būdas juos pasiekti – gumine valtele perplaukti Šyšos upę ir bristi per pievas.

„Valtyje visada turiu kirvį, kad galėčiau įsikirsti į ledą“, – pasakoja Šyšos kaimo gyventoja, katerio kapitonė ir „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvė Monika Dobrovolskytė.

Jau persikėlus per upę ir brendant per pievas, Monika įspėja – jei vėjas pralauš ledus ir vanduo smarkiai pakils, išplaukti iš apsemtos teritorijos gali ir nepavykti, tektų laukti bent keletą dienų.

Monika rūpinasi ne tik savimi, bet ir dviem kaimynais – ilgamečiais šio kaimo gyventojais.

„Monika mus aptarnauja, pristato produktų, o pats nesiiriu per ledą – slidu“, – sako Algimantas.

Kitas Šyšos gyventojas Stanislovas pasakoja, kad kartais tenka ir pačiam žuvį pasigauti, jog prasimaitintų.

„O kas atveš? Nusibosta ta mėsa – vis kiauliena ir kiauliena. O žuvis krautuvėj tai velniškai brangi“, – dėsto Stanislovas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Nežinau, kokio cunamio reikėtų, kad nuplautų estakadą. Jei vanduo tiek pakiltų, tai turbūt viso Pamario neliktų“, – sako Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.

Jos teigimu, rusniškiai piktinasi vis pasirodančiomis antraštėmis, neva Sauliaus Skvernelio Vyriausybės pastatyta estakada potvynio neatlaikė, neva buvo išplauta.

Šilutės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pamainos vadas Mindaugas Kasnauskas sako, kad per šį potvynį jiems darbo gerokai mažiau, nes dėl estakados nebereikia padėti Rusnės salos gyventojams, kurių – apie 1,5 tūkst. Tiesa, pagalbos dabar labiausiai reikia Žalgirių kaimo žmonėms, kurių namuose telkšo vanduo.

Po taip pat gana smarkiai apsemtą Rupkalvių kaimą savo džipu per vandenį važinėjantis Stasys Auškelis sako, kad šis potvynis – gana didelis, bet žmonės įpratę taip gyventi.

Ved. Edvardas Kubilius

„Žmonės kažkaip ramiau švenčia – nebeskraido buteliai, mažiau galvos traumų“, – sako su kolegomis Naujųjų naktį Druskininkų ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyriuje budinti slaugytoja Aušrinė Jovaišienė, medike dirbanti jau 25-erius metus.

Ji atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu vis dažniau į medikus kreipiasi žmonės, kurie susižeidžia, pvz., namie, ruošdami maistą, užtat didesnių nelaimių mažiau.

Vaikų ligų gydytojas Mantas Jurkonis ir medicinos gydytoja Danielė Bučinskaitė sako nematantys didelės problemos dirbti per šventes. Pasak D. Bučinskaitės, ligoninės priėmimo skyrius – ne koks prekybos centras, kuriame gali apsirūpinti iš anksto.

„Mes visi juk norime gauti pagalbą tada, kada mums jos reikia“, – sako D. Bučinskaitė, dirbanti ne tik Druskininkuose, bet ir Kaune.

D. Bučinskaitė priduria, kad šventes sutinka ir medikai – priėmimo skyriuje papuošta eglutė, kolegos atsinešė pyragų.

Ved. Edvardas Kubilius

Baigiantis metams ir artėjant naujiems, žvilgsnis į 2021-ųjų keliones už Vilniaus – išskirtinių istorijų reziumė.

Žmonės, kurie stebina.

Žmonės, apie kuriuos vis dar kalba kiti žmonės.

Žmonės, kurie įkvepia džiaugtis kasdienėmis smulkmenomis.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kol kas pas mus kaimuose šventinės nuotaikos nėra. Ir manau, kad šitos šventės žmonėms nebus labai linksmos. Ne tik, kad aplinkui ligos, kovidai, bet ir kainų kilimas“, – taip žmonių nuotaikas apibūdina Genė Jaškulienė – verslininkė iš Linkuvos.

Ji Pakruojo rajone turi 5 parduotuves ir puikiai žino, kaip šiandien miesteliuose ir kaimuose gyvena žmonės. Tad drąsiai vardija problemas.

Pirmoji – ilgalaikiai bedarbiai, kuriems, pasak Genės, valdžia jau seniai turėjo užkirsti kelią piktnaudžiauti ir gyventi tik iš išmokų.

„Yra tokių bedarbių, kurie galbūt jau ir 12 profesijų įgiję, bet nė pagal vieną profesiją nesugeba dirbti. Tai kam tada tuos pinigėlius reikia švaistyt veltui“, – piktinasi verslininkė.

Antroji – niekaip nemažėjantis alkoholizmas. Genė sako, kad valdžia pirmiausia turėtų išravėti visus nelegalius prekybos taškus, o tik tada švelninti alkoholio ribojimus.

„Kiek žinau, sako, miestuose ir taksistai dirba – čia geriausia profesija buvo, kai čia tie ribojimai. Na, tai žinot – mes bejėgiai konkuruoti su nelegalia prekyba“, – dėsto verslininkė.

Trečioji – prasti ir neprižiūrimi keliai rajonuose.

„Gyvenam dulkėse ištisai. Čia neturime asfalto, kiek prašom su ašarom visų. Vasarą verkiam dėl dulkių, žiemą – dėl slidaus kelio, ir bijome, kad nebūtų gili žiema, nes tikrai tada neišvažiuosim“, – pasakoja moteris.

Ir, nepaisant visų šių bėdų, Genė džiaugiasi turėdama savo 5 parduotuves ir galėdama pati jau beveik 30 metų stovėti prie prekystalio.

Ved. Edvardas Kubilius

Alytiškis Giedrius Griškevičius – politikos naujokas, kuris muzikuoja nuo paauglystės – groja vestuvėse, kitose šventėse.

„Per tuos 20 metų buvo visko. Ir grasinimų, ir lėkštės yra kritę į muzikantus, ir kėdės pakeltos“, – juokiasi Giedrius, pridurdamas, kad apie nutikimus šventėse galėtų knygą parašyti.

Giedrius groja 8 instrumentais, muzika dažnai skamba ir namuose, kur visuomet pritaria du mažamečiai sūnūs.

„Man net keista – jie pataiko į toną, intonuoja. Matyt, taip ir yra – jeigu tu dainuosi nuo mažens, tai ir tavo sūnūs dainuos“, – svarsto etnomuzikologas.

Giedrius visai neseniai tapo Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktorės pavaduotoju. Jam politikoje įdomu, bet nėra labai lengva.

„Turi eiti pasitempęs, turi eiti pasipuošęs, pasikirpęs. Taigi tave stebi daug žmonių – važiuoji mikriuku, tave mato. Eini į darželį su vaiku, tave mato. Tu vasarą į turgų su šortais ateini, tave mato. Sako, ponas, gal kelnes reikėtų užsidėti“, – šypsosi Giedrius, kuris dėl savo ateities, pasikeitus politinei situacijai, nė kiek nesibaimina.

„Su žmona turime ir planą B, ir planą C. Taip kad nieko aš nebijau“, – atkerta jis.

Ved. Edvardas Kubilius

Kanapių, linų sėmenų, margainio aliejus, liofilizuoti vaisiai ir uogos, šakočiai – tai tik kelios įdomybės, kurias galima surasti Joniškio rajono Stupurų kaime.

Čia prieš kelerius metus nedidelius versliukus „užkūrė“ kelios vietos moterys.

„Visos idėjos, žinokit, kyla prie to moteriško arbatos puodelio. Esame drąsios moterys, kodėl gi ne? Rašome projektus, einame visur, domimės, skaitome, žiūrime, dalyvaujame. Ir tas naujoves labai norime įdiegti į savo kaimą“, – sako Lina Vyšniauskaitė, turinti 100 hektarų ūkį ir spaudžianti įvairų aliejų.

„Labai gera draugė iš to mano aliejaus pabandė gaminti muilą. Kremą gamina iš kanapių aliejaus. Labai puikus kremas. Aišku, viskas rankų darbo yra“, – pasakoja Lina.

Lina kažkada buvo lietuvių kalbos mokytoja, bet teko pasirinkti ūkininkės duoną. Ir šiandien tuo didžiuojasi.

„Man tikrai negėda pasakyti, kad esu ūkininkė, su pasididžiavimu tai sakau. Ir mėgstu pajuokaut – aš ūkininkė su aukštakulniais“, – šypsosi verslininkė.

Ji knygų nepamiršo – ne tik skaito, bet su vyru ir dviem paaugliais berniukais per vienas atostogas parašė bei išleido šeimos knygelę.

„400 egzempliorių. Užsakėm didesnį kiekį – pigiau išeina, plius, mano labai didelis draugų ratas“, – vartydama šeimos knygą dėsto Lina Vyšniauskaitė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kartais pasižiūri į tuos miesto žmones, kurie užguiti streso, tempo… Ir norisi sušukti – važiuokit gyvent į kaimus“, – sako rubrikai „LRT girdi“ apie save pranešęs Eugenijus Barauskas, kuris su žmona Vitalija jau 6-erius metus gyvena vienkiemyje Anykščių rajone.

Vitalija Vilniaus centre daugybę metų dirbo moterų kirpėja, Eugenijus – įvairų vadovaujamą darbą, buvo įkūręs savo restoraną Vilniaus senamiestyje. Tačiau, artėjant jų 60-mečiui, Vitalija ir Eugenijus apsisprendė – parduoda namus Vilniuje ir persikrausto į vienkiemį.

Kol pardavinėjo namą Vilniuje ir pirko sodybą Anykščių rajone, Vitalija ir Eugenijus nusprendė tapti globėjais ir priglausti berniuką, nes jų dukra jau seniausiai užauginta.

„Vieni likom. Ir dar pajėgūs. Pagalvojau, kad kažką gyvenime reikia gero dar padaryt“, – juokiasi Eugenijus.

Tačiau netrukus vietoj vieno berniuko jų šeimoje atsirado dar trys vaikai – berniuko sesuo ir dar dvi mergaitės iš kitų šeimų.

„Tada jau reikėjo suktis kaip išprotėjusiai. Puodai maisto būdavo vos ne kaip valgykloj, o kur dar pokalbiai, kur dar kažkoks mokymas, nes iš tų vaikelių yra atimta vaikystė“, – sako Vitalija.

Ji ir Eugenijus prisipažįsta – jiems skauda širdį, nes visiems vaikams padėti negali.

„Po kiekvieno apsilankymo vaikų namuose aš išeidama visą laiką verkdavau. Man tų visų vaikų taip gaila… Kaip kokioj loterijoj“, – sako Vitalija.

Ir ne taip lengvai randa atsakymą, kodėl vaikai paimami iš šeimų.

„Priežastį aš galiu įvardyt tik vieną – tai yra alkoholizmas“, – apibendrina Eugenijus.

Ved. Edvardas Kubilius

Daiva Šniukaitė – vilnietė, kuri ilgą laiką norėjo vasarnamio ir tik prieš pat pandemiją surado idealų variantą Švenčionėliuose.

„Namas kaip namas, bet man ta dviejų aukštų stiklinė veranda buvo pagrindinis kriterijus, kodėl man reikėjo šito namo“, – sako Daiva.

Jai čia taip gera, kad pastaruoju metu Švenčionėliuose praleidžia daugiau laiko nei sostinėje, daug ką pasidaro savo rankomis.

„Net ranką persitempiau, nes viską dažiau pati. Žinoma, malonumas. Jeigu būtų vargas, aš to nedaryčiau“, – pasakoja moteris.

Dažniausiai į vasarnamį Daiva keliauja traukiniu, kuris priima ir jos šunėlį Dorę.

„Perki bilietą su 50 proc. nuolaida ir važiuojam. Jai labai patinka, ji moka pati įlipti į traukinį“, – juokiasi.

Daiva domisi miesto istorija, vis atranda kažką nauja, pavyzdžiui, tiesią gatvę, vietoje kurios dar prieš kelis dešimtmečius buvo siaurasis geležinkelis.

Ir garsiai kalba apie ką tik pagimdžiusių moterų problemas, nes yra profesionali laktacijos ir žindymo konsultantė.

„Jeigu mamai yra problema ir tu nemoki patarti, ką jai daryti, tai iš to stenkis, stenkis, stenkis žindyti nieko gero nebus. Šiek tiek negera situacija Lietuvoj“, – pasakoja Daiva Šniukaitė.

Ved. Edvardas Kubilius