„Žmogus gimė kitiems. Ir ne sau gyvena, o kitiems gyvena. O jeigu aš tik gyvenčiau sau, nu kokią prasmę tada turi gyvenimas, kada tu gyveni tik sau, ir niekas tau daugiau nerūpi?“ – štai tokia gyvenimo filosofija vadovaujasi 76-erių kernaviškė Irena Zašauskaitė.

Dėl to pensininkė prižiūri ne tik savo sodybą, bet ir miestelio aplinką, pvz., šluoja šaligatvius.

„Mane ir kvaile vadina, bet ai, galvoju, kiek žmonių, tiek nuomonių. Tegul sau šneka. O jaunesni sako, kad čia seniūnija turi padaryti, bet ji gi visko nespėja, darbininkų trūksta“, – juokiasi senjorė.

Nors ir nenorėjo, Irena priglaudė svetimus augintinius. Šiandien rūpinasi vienu šunimi bei devyniomis katėmis.

„O, Dieve mano, iš gailesčio! Man tų kačių tiek nereikia. Bet tai viena kaimynė numirė, kita kaimynė numirė, tai dar atvažiuoja kai kas ir išmeta naktį. Jau, girdžiu, už lango rėkia kaip svetimoj vietoj“, – pasakoja Irena.

Ir prižiūri žinomo lietuvių tautodailininko Ipolito Užkurnio darbų ekspoziciją, kuri 2015 metais atidaryta Kernavėje.

„Noriu, kad kuo daugiau žmonių apie Ipolitą žinotų. Man nesunku tai padaryti. O ką – sėdėti? Ir, kaip sako, mazolius ant užpakalio auginti namuose? Klausykit, negaliu taip! Man reikia visą laiką judėti“, – juokiasi 76-erių save kitiems dalijanti kernaviškė Irena Zašauskaitė.

Ved. Edvardas Kubilius