„Ką čia mes – paprastos šūdabridės kaime. Čia mes jokios ne žvaigždės“, – sako Erlenda Turskienė, kuri prieš daugiau kaip 20-imt metų Kėdainių rajone, Surviliškio miestelyje, subūrė humoro grupę, išgarsėjusią visoje Lietuvoje.

„Mes susikūrėme aname tūkstantmetyje, kai dar nebuvo kompiuterių, telefonų“, – pasakoja Erlenda.

Pirmasis surviliškiečių šou 1999 metais sukosi apie gyvenimą pieninėje.

„Turėdavome karves. Aptardavom pieninėje visus lytinius ir politinius, religinius klausimus“, – juokiasi Erlenda ir kita grupės narė Irma Kriščiūnienė.

Bobų radijuje nuo pat pradžių visuomet buvo ir vyras – Albinas Počiulpas.

Per daugiau kaip du dešimtmečius surviliškiečiai su savo Bobų radiju išmaišė praktiškai visą Lietuvą, ne kartą juos buvo galima matyti per televiziją, dalyvavo festivalyje „Juokis“.

„Šiandien tokių humoro grupių – vienetai“, – sako dar viena jos narė Nijolė Dilkienė.

Ved. Edvardas Kubilius

Kaunietis Paulius Žvinakis jau pusę metų ragauja keptą duoną ir savo vertinimus skelbia socialiniuose tinkluose.

„Geriau bloga kepta duona negu jokios keptos duonos. Kad ir labai blogą valgau, per kančias, bet vis tiek stengiuosi mėgautis“, – sako Paulius, pabrėždamas, kad kepta duona yra labai skirtinga, todėl jis ir pradėjo ją degustuoti bei vertinti.

Paulius pasakoja, kad įdomiausia jo ragauta kepta duona – tokia, į kurios gabalėlius buvo prikimšta sūrio, o tobuloje keptoje duonoje česnakas, druska, sūris ir majonezas turi jaustis tolygiai.

Paulius – ne tik keptos duonos žinovas, bet ir Kauno rajono savivaldybės gydytojas, nuo pat koronaviruso pandemijos pradžios prisidėjęs prie jos valdymo.

Jis pritaria premjerės Ingridos Šimonytės prognozei, kad iki pavasario persirgs visi nepasiskiepijusieji, ir pabrėžia, kad skatinti skiepytis reikėtų toli gražu ne tik senjorus.

„Už alų ir skalbimo miltelius įstojome į Europos Sąjungą. Kur 100 eurų senjorams išmokama, kodėl nemokėti visai visuomenei? Nes pandemija priklauso nuo visos visuomenės, ne nuo vienos amžiaus grupės“, – dėsto visuomenės sveikatos specialistas P. Žvinakis.

Ved. Edvardas Kubilius

Viktoras Stanislovaitis yra žmogus-orkestras, kuris ketverius metus kuria visokiausias istorijas pasakojančio Dėdės Juzės personažą, vadovauja Joniškėlio miesto bendruomenei, yra Pasvalio rajono laikraščio „Darbas“ vyriausiasis redaktorius, veda itin populiarias ekskursijas Joniškėlio dvare ir didžiuojasi, kad moka ir gali kalbėti pasvaliečių tarme.

„Šitoje tarmėje yra daug barbarizmų, yra daug svetimybių, bet mano mano bobutė amžinatėlis kepė blynus ne keptuvėje, o petelnėje“, – sako Viktoras, negalėdamas atsistebėti, kodėl dalis jaunų žmonių, išvykę studijuoti į didžiuosius miestus, kartais vengia kalbėti tarmiškai.

Viktoro vedamos ekskursijos Joniškėlio dvare yra ypatingos – per jas žmonės negali kalbėti, juoktis ar išskleisti bet kokį kitą garsą. Ekskursijos tokios baisios, kad dalis jų dalyvių tiesiog nualpsta.

„Nieko asmeniško, bet iš visų nualpusių pas mane moterų 80 proc. buvo lietuvių kalbos mokytojos. Nežinau, kaip taip yra, bet gal tiesiog pas jas fantazija yra lakesnė“, – svarsto pasakotojas.

Viktoras sako, kad Lietuvos periferija vis labiau atsigauna ir tokie miestai, kaip Joniškėlis, turi neblogų perspektyvų.

„Nemaža dalis Pasvalio rajono jaunųjų ūkininkų perkasi lėktuvus. Tai yra kitoks pasaulio matymas. Ūkininkas jau nebėra tas žmogus, kuris nuo ryto iki vakaro prie karvės užpakalio stovi. Jie gyvena visavertį gyvenimą, ir jiems nereikia nei Vilniaus, nei Kauno“, – sako Viktoras.

Ved. Edvardas Kubilius

Šakių rajone gyvenantis 19-metis Lukas Dailidė baigė vos 10 klasių. Ilgiau jis mokykloje neištvėrė, nes nuolat patirdavo patyčias.

„Nuėjus į mokyklą ir tik prasidėjus pamokoms, jau galvodavau, kaip greičiau namo reikės grįžt. Atmosfera mokykloje man kėlė didžiulį diskomfortą“, – pasakoja Lukas.

Jis pabrėžia, kad patyčių mastas mokyklose tebėra didelis, o daugiausia atsakomybės turėtų prisiimti tėvai, nes jie neauklėja savo vaikų ir leidžia jiems elgtis kaip nori.

Vis dėlto Lukas nepalūžo – jau kelerius metus ir tradiciniu, ir netradiciniu būdu augina bites, renka medų ir jį parduoda. Taip pat augina arbūzus.

„Kitais metais planuoju pasėti 7 arus arbūzų, kad galėčiau jais dalintis su žmonėmis“, – sako Lukas, kuris dar turi ir savo kanalą „YouTube“, pavadinimu „Luko laikas“.

„Mano kanalas skirtas jaunimui. Noriu jį įkvėpti užsiimti prasmingais dalykais gyvenime“, – tvirtina vaikinas, gyvenantis vienkiemyje, netoli Slavikų kaimo.

Ved. Edvardas Kubilius

Neringa Striūgaitė 15 metų gyveno Vilniuje, bet, atėjus pandemijai, neteko darbo. Nepalūžo. Grįžo į savo gimtąjį Joniškį ir čia įkūrė „Virtienių restoranėlį“.

„Padėjo mano dukra, draugai paskolino, kažkas man netgi ir padovanojo pinigų“, – apie verslo pradžią pasakoja Neringa.

Šiandien Neringai sekasi kuo puikiausiai – restorane lankytojų netrūksta, o, jei reikia, savo išskirtinius virtienius pristato žmonėms ir į namus.

„Joniškyje „Bolt“ nėra, bet Neringa turi Opel Astra, su kuria puikiai važinėja po Joniškį. Tikrai atvešime“, – šypsosi verslininkė.

Atostogų į Lietuvą iš Airijos neseniai buvo grįžusi ir Neringos dukra Indrė Mickevičiūtė. Tai – pirmasis jų susitikimas nuo pandemijos pradžios.

„Dirbi sau. Indus plauni sau. Lėkštes neši sau. Savo mamai padedi. Taip, kaip padėdavau vaikystėj“, – sako Indrė, kuri prisipažįsta svarstanti galimybę grįžti į Lietuvą, o gal ir į Joniškį padėti mamai plėsti verslą.

Ved. Edvardas Kubilius

Vienkiemyje prie Gelgaudiškio gyvenanti Asta Žilaitienė – žmogus orkestras. Ji be galo myli sceną, todėl vaidina Gelgaudiškio teatre.

Ne tik vaidina teatre, bet ir spektaklyje-ekskursijoje, kuri padeda žmonėms susipažinti su Gelgaudiškio dvaro istorija.

„Jaučiu, kaip paimu tą žiūrovą“, – sako Asta apie baudžiauninkės vaidmenį, kai ji girioje graudžiai verkia, prikaustanti dešimčių žiūrovų dėmesį.

Asta prieš dešimtmetį yra išleidusi knygelę, kurioje jos jau anapilin iškeliavęs šuo Brikas pasakoja apie savo bei kitų ūkio gyventojų kasdienybę.

Asta, kaip pati sako, ne iš gero gyvenimo jau daug metų daro sūrį, šiuo metu turi dvi karvutes.

O be viso to ji dar dirba ir dėvėtų drabužių parduotuvėje Šakiuose, kur sau perka ne tik drabužius, bet ir malonias smulkmenas nuotaikai pakelti.

„Vietoje citramono nusiperku bliuskę. Yra ir nuotaika, ir sveikata. Atsimenu, kai neturėjau pinigų, galvojau, ką pirkt – batoną ar lūpdažį. Ir nusipirkau lūpdažį. Kai nušvito diena“, – savo gyvenimo filosofiją dėsto charizmatiškoji Asta.

Ved. Edvardas Kubilius

„Nerimo buvo labai daug. Savo kolektyvą labai raminau, nors ir pats truputėlį bijojau, to nerimo stengiausi neparodyti“, – sako Mažeikių Gabijos gimnazijos direktorius Eduardas Vaičiulis, kuris dėjo visas pastangas, kad išlaikytų mokytojus, nes dalis jų, prasidėjus nuotoliniam mokymui, labai rimtai svarstė tiesiog išeiti iš darbo.

Pirmą kadenciją prestižinei Mažeikių gimnazijai vadovaujantis E. Vaičiulis sako, kad šiandien situacija gera – mokytojai yra įvaldę technologijas, pamokos vyksta normaliai. Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad pandemija sujaukė jaunų žmonių protus.

„Šiais metais mūsų pasaulinių olimpiadų laimėtojai, šimtukininkai ne visi stojo, pasiėmė metus pagalvoti“, – teigia 11-oje vietoje gimnazijos reitinguose esančios mokyklos vadovas.

Pasak jo, mokytojo profesijos prestižas labai daug priklauso ir nuo pačių mokytojų, tik kelia problemą, kad mokinių tėvai irgi turėtų suprasti, kad mokytojas – irgi žmogus, jam reikia poilsio, todėl prašo tėvų jiems neskambinti savaitgaliais ir jų kamantinėti visais klausimais.

E. Vaičiulis gana kritiškai vertina parlamentinių partijų susitarimą dėl švietimo, nes jame, pasak jo, nepakankamai kalbama apie mokytojų ruošimą.

Gimnazijos vadovas mano, kad sveikatos, lytiškumo ir visų kitų disciplinų mokytojai neturėtų integruoti į pamokas. Pedagogo teigimu, šiuos dalykus moksleiviams turėtų išaiškinti tų sričių profesionalai.

Ved. Edvardas Kubilius

Šalčininkų rajone esanti Baltoji Vokė – vienas jauniausių Lietuvos miestų, kuris pastatytas netrukus po Antrojo pasaulinio karo ir kuris dėl čia rastų durpynų sovietmečiu buvo tapusi tikrų tikriausiu pramonės centru.

„Čia buvo vienos didžiausių grandinių, variklių gamyklų, durpių kasimo įmonių Lietuvoje. Iki šiol veikia žuvininkystės ūkis, iš kurio žuvis sovietmečiu į Maskvą buvo vežama siauruku“, – pasakoja Baltosios Vokės Pramogų centro vadovas Robertas Kovgeris.

Jo teigimu, pakili miesto dvasia tebėra gyva, bet ne taip, nes miesto ir visos Lietuvos demografinė padėtis smarkiai pasikeitė – sumažėjo gyventojų.

Ved. Edvardas Kubilius

Robertas Kovgeris gyvena Šalčininkuose, dirba Baltojoje Vokėje, kur vadovauja Pramogų centrui. Bet pastaruoju metu R. Kovgeris yra vienas tų žmonių, kuris viešai įgarsino Rūdninkų kaimo gyventojų problemas, kai liepos mėnesį greta jų namų buvo apgyvendinti keli šimtai migrantų.

Pasak R. Kovgerio, valdžia Rūdninkų problemas iš dalies išgirdo – pagerintas gatvių apšvietimas, žmonėms išdalyti mobilieji telefonai, dujų balionėliai, taip pat sukurtas vietos gyventojų būrys, kuris budi vakarais ir taip padeda pareigūnams užtikrinti bendruomenės saugumą, kai iš stovyklos pabėga migrantai.

Nepaisant to, viena nuoskauda lieka. R. Kovgerio teigimu, Rūdninkų žmonės tebepyksta ant vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės, kuri dar liepos pabaigoje pareiškė, kad protestai prie Rūdninkų poligono galėjo turėti antivalstybinės veiklos bruožų.

Ved. Edvardas Kubilius

Milda ir Linas Lataičiai darbo dienomis gyvena Vilniuje, o savaitgaliais – Taurapilio kaime, sodyboje ant Tauragno ežero kranto.

„Čia – mūsų antrieji namai“, – sako grožio specialistė Milda, kuriai pritaria ir jos vyras matininkas Linas.

Milda ir Linas – pora, laužanti standartus. Abu jie turi po motociklą.

„Vyrui pasakiau – išsilaikau teises ir tu man iškart turėsi nupirkti moticiklą“, – juokiasi Milda, o Linas, norėdamas įgyvendinti savo svajonę, motociklą nupirko ir sau, ir žmonai.

Bet tik vienas iš jų ryžosi neeiliniam nuotykiui – sodyboje sugaudyti, išsivirti ir paragauti karkvabalių.

„Jie tiesiog į keptuvę patys atskrido. Tai pasiskrudinome aliejuje, druskytės, pipiriukų užbėrėme ir buvo labai skanūs čipsai“, – pasakoja Milda.

Ved. Edvardas Kubilius