„Niekada gyvenime nereikia nusivilt. Koks jis bebūtų, reikia džiaugtis gyvenimu. Šiandien aš – laimingas žmogus“, – sako 40-metė Rasa Galdikaitė, užaugusi vaikų globos namuose ir netrukus apsigyvenusi Rokiškio rajono Skemų socialinės globos namuose. Čia Rasa gyvena 21-erius metus. Patekti į šiuos namus gali tik protinę ar psichikos negalią turintys žmonės.

Ši vasara Rasai buvo išskirtinė. Ji pirmąkart gyvenime dirbo – sukosi Palangos viešbučio virtuvėje.

„Esu virtuvės pagalbininkė. Tenka prie mėsų padirbti, tenka prie indų padirbti. Mane tai džiugina ir tikiuosi kitais metais čia atvykti“, – pasakoja moteris.

Pirmasis darbas gyvenime, pakeista aplinka Rasą taip įkvėpė, kad ji dirba neskaičiuodama valandų.

„Direktorė tada biškį pykteli, bet taip gražiai pasako – Rasela, nepervark. Jėzau, vaikeliuk, negali tu tiek“, – šypsosi Rasa.

Ypatingai jaučiasi ir Rasą įdarbinusi viešbučio „Rąžė“ direktorė Aurelė Stasiūnienė.

„Gi reikia žmogui duot šansą. Pabandyt. Kodėl gi ne? Nes jeigu žmogus turi neįgalumą, jis ir taip yra nuskriaustas. Ir tokiam žmogui reikia padėt“, – sako viešbučio „Rąžė“ vadovė.

Rasa nesėdi rankų sudėjusi ir Skemų socialinės globos namuose – ji vadovauja tarybai, kuri atstovauja visų gyventojų interesams.

„Būna tokių va gyventojų. Tiesiog iš lempos sugalvoja parašyt kažkokius visiškai nerealius dalykus“, – pasakoja Rasa ir pabrėžia, kad jeigu ne socialinės globos namai, gyvenime ji turbūt būtų prapuolusi.

„Nežinau, ar aš būčiau išvis žmogum… Ir galbūt būtų tekę gyvenime netgi nebijočiau ištart žodžio valkataut“, – svarsto 40-metė Rasa Galdikaitė, kuri praėjusią vasarą pirmąkart dirbo.

Ved. Edvardas Kubilius