Vilkaviškio mieste yra didžiulis Paežerių ežeras, kuriame gyvenimas tiesiog virte verda.

Šiame ežere veikia labai aktyvus buriuotojų klubas „Škvalas“.

Dėl to ant ežero kranto įkurtas laivų uostelis, čia vaikai mokomi buriuoti, vyksta regatos, netgi lemputėmis apkaišytų jachtų paradai, kuriuos vietos žmonės tiesiog dievina.

Laidos klausytojus paplaukioti Paežerių ežere kviečia buriuotojų klubo prezidentas Eimutis Inkrata ir klubo iždininkas Remigijus Maladauskas.

Ved. Edvardas Kubilius

Nikolajaus Majevskij šeima prie automagistralės įkūrė ne tik garsiąją kavinę „Nikola“, bet ir didžiulį ekologinį ūkį.

Per tris dešimtmečius ūkyje augintos grūdinės kultūros, kiaulės, pieninės karvės, lapės, šinšilos, putpelės, netgi stručiai. Šiandien – tik mėsiniai galvijai.

Didžiulėje sodyboje Paalsio kaime gyvena visa šeima – Nikolajus su žmona Rima bei dvi dukros Edita ir Diana su savo šeimomis.

Ar sunku auginti mėsinius galvijus? Kaip įmanoma sugalvoti vis naują jautienos produktą? Ir kaip išlaikyti visą šeimą aktyviame versle?

Ved. Edvardas Kubilius

Raseinių rajone, abiejose automagistralės pusėse, veikia kavinė „Nikola“. Mažesnė kavinukė, automagistrale važiuojant Vilniaus link, atidaryta 1994 m. Kita – didesnė kavinė – važiuojant Klaipėdos link duris pravėrė 2000-aisiais.

Ši kavinė nuo seno garsėja savo varškės spurgomis. Jų sumanytoja – Edita Majevskaja. Edita su šeima spurgų receptą tobulino gana ilgai ir pripažįsta, kad darbuotojus išmokyti virti šias spurgas ne taip jau paprasta.

Editos sesuo Diana Alarbied-Majevskaja pabrėžia, kad abi kavinės garsėja ne tik spurgomis, bet ir patiekalais su šeimos užauginta ir subrandinta jautiena. Pvz., cepelinais su jautiena. Su kiauliena net ir labai norėdami cepelinų „Nikoloje“ nerastumėte.

„Nikola“ – kavinė, kurioje įkurta partija „Tvarka ir teisingumas“. Kavinė, kurioje lankosi Lietuvos ir užsienio įžymybės, valstybių vadovai – čia valgė ir Mongolijos prezidentas, vis užsuka buvę Lietuvos prezidentai – Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė. Dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda čia irgi sustoja.

Laidoje taip pat paaiškės, kad istorijoje yra buvę atvejų, kai darbuotojai iš vienos kavinės į kitą kartais eidavo per automagistralę.

Ved. Edvardas Kubilius

22-ejų Jonas Valaitis su vaikinu jau metus gyvena Tauragėje. Prieš tai jaunuolis gyveno Klaipėdoje, Šilutėje.

Tauragėje J. Valaitis bendradarbiauja su vietos leidiniu „Tauragės žinios“, yra sukūręs ir vysto žmogaus teisėms skirtą portalą Jarmo.net.

"LGBT bendruomenės nariui sunku gyventi visur“, – sako J. Valaitis, paklaustas, kur geriau gyventi – Tauragėje ar Klaipėdoje.

J. Valaitis sako esąs nusivylęs Seimo sprendimu nepritarti Partnerystės įstatymui, mano, kad politikų apsisprendimui daug įtakos galėjo turėti ir pastaruoju metu prieš LGBT žmones vykdoma intensyvi dezinformacijos kampanija.

Žmogaus teisių aktyvistas iš Lietuvos išvykti neketina – planuoja ir toliau čia gyventi bei kovoti už žmogaus teises, nors ir pažįsta ne vieną LGBT bendruomenės narį, kuris, nesulaukęs lygių teisių, išvyko gyventi svetur.

Ved. Edvardas Kubilius

Dvi kirpėjos – Jolanta Kairaitienė iš Kybartų ir Gintarė Savickienė iš Alvito – itin mėgsta atostogauti Turkijoje.

„Lėktuvui nusileidus Turkijoje, jaučiuosi tarsi sugrįžusi namo“, – sako J. Kairaitienė, neseniai Turkiją aplankiusi dešimtą kartą.

Pasak jau net vienuoliktą kartą Turkijoje atostogaujančios G. Savickienės, draugės šią šalį renkasi, nes čia malonūs žmonės ir nėra amžiaus cenzo – vidutinio amžiaus žmonės gali drąsiai eiti į naktinius klubus ir ten atsipalaiduoti be jokių išankstinių vertinimų.

„Jei ateitume į klubą Lietuvoje, mums tikriausiai pasakytų, kad pensijų čia nedalija“, – juokiasi G. Savickienė.

Abi moterys – ne tik kirpėjos, bet ir labai geros draugės. Rūpinasi viena kitos šukuosenomis.

Pastaruoju metu jos labiausiai pyksta, kad Vilkaviškio rajone niekaip negali pasiskiepyti nuo koronaviruso, dėl to, grįžus iš atostogų, tenka saviizoliuotis.

Abi pašnekovės gyvenimą Vilkaviškio rajone vertina teigiamai – sako, kad galima ir dirbti, ir užsidirbti.

Ved. Edvardas Kubilius

Vos už 28 km. nuo Vilniaus – Šalčininkų rajone – yra toks Rūdninkų kaimas.
Jame gyvena ypatinga moteris – Kristina Slavinska, kuri apie savo gimtąjį kaimą ir jo apylinkes žino praktiškai viską. Kuri savo pavyzdžiu rodo meilę kitiems žmonėms – pasiima globoti 5-erių metų berniuką. Ir kuri kritikuoja žiniasklaidą, vis skelbiančią, kad jos Šalčininkų rajono žmonės nesiskiepija ir laukia rusiškosios Sputnik vakcinos.




Ved. Edvardas Kubilius

Už Vilniaus. Ved. Edvardas Kubilius

Nijolė Marija Milaknienė – garsiosios bajorų, dvarininkų Komarų šeimos palikuonė, kuri su vyru bei vaikais jau 30 metų rūpinasi šeimai priklausančiu Palėvenės dvaru Kupiškio rajone.

N. Milaknienė pasakoja, kad jos šeima dvarą bando puoselėti savo jėgomis – patys remontuoja pastatus, tvarko aplinką. Tam, kad užsidirbtų ir galėtų išlaikyti dvarą, jį nuomoja vestuvėms, gimtadieniams, veda ekskursijas.

N. Milaknienės teigimu, Lietuvoje daugybė dvarų tiesiog griūva, nes nėra jokios vieningos jų išsaugojimo politikos.

Ved. Edvardas Kubilius

Rokiškyje gyvenanti Janina Sakalauskienė su džiaugsmu laukia savo 100 metų jubiliejaus. Kasdien skaito knygas, laikraščius, klauso radijo ir dėkoja dukroms, kad jos rūpinasi senatvėje.

J. Sakalauskienė – tarsi kalbantis istorijos vadovėlis, kuriame užfiksuota prezidento Antano Smetonos Lietuva, Antasis pasaulinis karas ir visos kančios, kurias per sovietų okupaciją teko patirti Lietuvos žmonėms – pažeminimą, smurtą, alkį, alinantį darbą.

Vis dėlto J. Sakalauskienė šiandien šypsosi. Taigi kaip laidos herojė mato šiandienos Lietuvą ir kaip džiaugtis senatve?


Ved. Edvardas Kubilius

Roma Baronaitė bendrosios praktikos slaugytoja medicinos punkte Kupiškio rajono Lukonių kaime dirba 30 metų. Moteris sako, kad pandemija gyvenimą smarkiai pakeitė, jaučiasi tarsi dalyvautų biologiniame kare.

Pasak R. Baronaitės, skaudžiausia, kai matai nuo koronaviruso mirštantį pažįstamą kaimo žmogų, o jam niekuo negali padėti.

R. Baronaitė ne tik slaugytoja, bet ir medžiotoja. Ji savo namuose turi įsirengusi medžiotojos kambarį, kuriame laiko aprangą ir trofėjus, prisėda išgerti arbatos. Ir prisipažįsta, kad nedrįsta šauti į elnią ar briedį. Tiesiog gaila.

R. Baronaitė šoka ir linijinių šokių kolektyve „Širšės“, kuris jai – didžiulė pramoga.

Ved. Edvardas Kubilius