„Jau pernai kaip šaudė, tai, žinokit, išėjusi rėkiau. Trys vaikiščiai ir trys mergiščios kaip pradėjo leist man į tvarto stogą, o aš rėkiu – nešauk, nešauk, nešauk“, – sako 79-erių marijampolietė Ona Tarasevičienė, kuri maždaug penkerius metus Naujųjų naktį vis verkia, nes bijo fejerverkų, bijo, kad jie uždegs jos namus.
Visgi šios Naujųjų sutiktuvės buvo kitokios – ir šaudytojų buvo mažiau, o ir šaudė kiek toliau nuo jos namų.
„Šį sykį neverkiau. Keturi punktai kokie tik šaudė. Ir tokius gražius, išsiskleidusius“, – šypsosi.
Onos vardas šiaip jau net ne Ona, o Gema. Moteris pasikeitė vardą, nes tėvų duotas Gemos vardas jai negražus.
„Mane vadinkit, sakiau, Ona, man gražesnis. Gema nežinau. Kaip ir, pavyzdžiui, Juzė…. Nu negražus. Adomas. Man jis buvo baisiai negražus. Dabar tų Adomų kiek yra. O, jergau“, – juokiasi.
Ona jau 13 metų gyvena viena. Ir gyvena didžiuliame maždaug 170 kv. m. name. Vien šildymui granulėmis kas mėnesį atiduoda pusę savo pensijos. Bet namo parduoti ir į butą kraustytis nenori.
„Nenoriu, nenoriu. Daug sykių galvojau, kad tikrai reikia parduot, bet paskui galvoju – ai, o kas čia man geriau?“, – nukerta.
Šiaip Ona gyvena gerai, tik kad kartais svaigsta galva, viena toli nueiti negali. Bet ir į šią situacija moteris moka pasižiūrėti su humoru, ypač kai besvirduliuodamai gatvėje tenka pasiremti į tvorą.
„Jei kas mato, tai galvoja – jau šita senė girta. Per Kalėdas vieną stikliuką išgėriau. Ir dar gerčiau, bet kaip aš išgeriu, tai man galva apsvaigsta. Negali ir negerk“, – pasakoja 79-erių marijampolietė Ona Tarasevičienė.
Ved. Edvardas Kubilius