„Aš eisiu pas daktarą – man tų šundaktarių nerodykit. Kaip dabar išvis nevertina žmogaus gyvybės ir sveikatos… Taip niekada nebuvo. Tikrai niekada nebuvo“, – sako 82-ejų Elena Zulzivaitė-Adomavičienė iš Panevėžio, jau daug metų nuolat besilankanti pas gydytojus.

Elena 30 metų serga sunkiomis širdies ligomis, dėl stuburo bėdų po namus juda su vaikštyne ir nebeapsikentusi rėžia tiesiai šviesiai – reikia naikinti valstybinę sveikatos sistemą, nes eilinis žmogus arba negali patekti pas gydytojus, arba, jei patenka, patenka pas šundaktarį.

„Nuvažiavau į priėmimą. Ateina kardiologė įmigusi tokia. Sako, jeigu norite, tai pagulėkite pas mus čia ant kušetės, mes gal ką sulašinsim. Sakau, bet gal dar bent kardiogramą galima būtų? Tai atvažiuos – pasakysim mergaitėms. Galvoju, kol sulauksiu man bus šakelės… Aš greitai į burną kapsulę. Ateina seselė, atneša tabletę kažkokią. Daktarė, sako, liepė aspiriną išgert. Sakau, o ar paklausė, kada prieš tai išgertos? Aš gi jį geriu kasdien. Rimsta mano pulsas nuo mano kapsulytės. Važiuojam, vaikeli, namo“, – apie vizitą priėmimo skyriuje pasakoje pensininkė.

Elena žino, ką sako, nes pati 35-erius metus dirbo slaugytoja, prašyta ar ne, padėjo daugybei žmonių.

„Su alpstančia širdim klausau naujų ministrų. Jie kažkaip taip pakilę nuo žemės, nuo žmonių, nuo realybės. Sveikatos ministrė dabar jau pakeis, viską padarys. Po kelių dienų žiūrime, kad ką Dulkys darė, ji atsivertusi daro tą patį. O ką darė su Dulkiu ponas Nausėda?“ – klausia Elena.

Elenos istorija – tai tremtinės istorija. Jos šeima į Irkutską buvo ištremta, kai Elenai buvo 6-eri.

„To sąstato važiavimas, tos raudos, tas bendras kibiras kažkoks pastatytas tualetas… Kvapai, nu ką ir bešnekėt. Į nežinią veža ir viskas“, – prisimena Elena Zulzivaitė-Adomavičienė iš Panevėžio.

Ved. Edvardas Kubilius