„Tėvas nemylėjo manęs. Jis norėjo, kad aš mergytė būčiau. Jis pats neturėjo meilės. Ir mes su tėvu labai nesutarėme, nes aš tėve mačiau save, o jis matė many save“, – sako 60-metis Virginijus Šermukšnis, kuris nuo pat vaikystės vogė, gėrė, rūkė ir iš viso 4 kartus sėdėjo kalėjime.

„Kai patekdavau į kalėjimą, aš jausdavausi savas. Ten jausdavausi žmogumi, nes ten visi tokie“, – prisimena.

Tačiau Virginijaus gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai jis paskutinį – ketvirtą – kartą, sėdėdamas kalėjime, atrado Jėzų Kristų.

„Jėzau, sakau, ką sakysi, tą darysiu. Tik visas šlapias pasidariau. Tokia gėda… Raudonas, žalias… Galvojau, kas čia vyksta? Nueinu už durų ir pamačiau Jėzaus galvą. Nesupratau, kas čia įvyko. Po to pradėjo viskas keistis. Žiūriu, rūkyt nebenoriu, vogt nebenoriu“, – jausmą, pamačius Jėzų, bando nusakyti rokiškėnas.

Šiandien Virginijus nevagia, negeria, nerūko, turi žmoną ir jau 15 metų Rokiškio autobusų parke dirba vairuotoju.

„Būna situacijų, kad ir ten koją prispaudžiu (autobuso durimis – aut. past.) Bet suprantu, kad darau ne specialiai. Kitąsyk pasitaiko taip“, – pasakoja 4 kartus kalėjime sėdėjęs autobuso vairuotojas iš Rokiškio Virginijus Šermukšnis.

Ved. Edvardas Kubilius