„Aš norėčiau eutanazijos. Žmogus paseno. 80, 90 metų. Jeigu jis apie save neapsitvarko, tai nebereikia jam čia ir būt. Nu kam? Kam? Ir valstybei nuostolis, ir tiems vaikams nėra ramybės su jais“, – sako 77-erių Kristina Blotnienė.

Ji, net ir būdama pensininke, neturi nė minutės laisvos – buria savo miestelio žmones, rašo prisiminimus, fiksuoja Vadaktų gyvenimą.

„Reikia, kad liktų istorija! Atsikeliu naktį ir aš tokį malonumą jaučiu, kada aš tas raides rašau, dedu ant to lapo… O jeigu lakštingala dar pradeda čiulbėt, tai gali nuprotėt“, – pasakoja.

Kristina šiandien laiminga – gyvena ne viena, su vyru Vytautu, užaugino du mylinčius vaikus, turi automobilį, bet nervus gadina Vadaktus iš visų pusių supantys žvyrkeliai.

„Kiek mes mašinų sudaužom… Pagalvokit, mes išgyvenom 45 metus ir visą laiką šitokiu „maloniu“ keliu važiuojam. Čia susirgo toks vaikiukas ir greitoji pasakė – mes nelaužysim mašinos, prašom atvežkit vaiką, mes stovėsim ir lauksim“, – piktinasi Radviliškio rajono Vadaktų miestelio gyventoja.

Ved. Edvardas Kubilius