„Mano gyvenimas sugriuvo. Nustatė, kad reikia man į duobę lipt jau“, – piktinasi Mėčius Razminas, 84-erių Kelmės rajono gyventojas, kuris nebegali vairuoti, nes gydytojas psichiatras per sveikatos patikrą jam įtarė demenciją.

„Aš vienas gyvenu miškuose. Nei paklydau, nei aš durnas esu, nei aš aklas, nei aš koks. Aš vairuoti tą mašiną galiu“, – tęsia.

Mėčius nesutinka, kad serga demencija, ir gydytojo sprendimą apskundė teismui. Senjoras rėžia tiesiai šviesiai – gyvenimas sugriuvo, nes jis, gyvendamas vienkiemyje, duonos turi eiti nusipirkti į Kelmę.

„Duonos parveža kas nors, o kitąsyk einu pėsčias 10 kilometrų – į vieną pusę ir į kitą pusę“, – pasakoja.

Mėčiaus gyvenimo draugė Kotryna Milašauskienė – irgi labai pikta. Sako, kad valdžia, priimanti tokius įstatymus, apie kaimo žmogų visiškai negalvoja.

„Jeigu jau taip nepasitiki senais žmonėmis, kad jie padarys kažkokias nelaimes, tai nors galėtų leisti tiems seniems žmonėms egzistuoti Žemėje, kad galėtum save apsitarnauti, nuvažiuoti iki parduotuvės, iki bažnyčios, iki valstybinių tų įstaigų, kur reikia. O ne kai su kirviu nukirsti ir tu gulkis į grabą ir nieko daugiau neveik. Tai atsiprašau. Mes nežinome, kada mirsime“, – piktinasi Mėčius gyvenimo draugė.

Nepaisant šios transporto bėdos, ir Kotryna, ir Mėčius prasitaria, kad labai jaudinasi dėl karo grėsmės ir ragina valdžią bei žmones labai rimtai stiprinti valstybės saugumą.

„Kad reikia didinti mokesčius gynybai, tai seniai reikėjo tą darbą padaryti. Ir mes, ir visi tikriausiai Lietuvoje sutiktų, ir nuo pensijų paimti kažkiek ir padėti gynybai, jei tie pinigai tikrai eitų gynybai“, – dėsto 83-ejų Kotryna.

Ved. Edvardas Kubilius