„Anksčiau žmonės geresni buvo, tikėjimo dabar nebėra. Man atrodo, kad jūs gyvenate labai nesmagiai – beveik taip pat, kaip mes, seni. Dabar nei vakaruškų, nei šokių, nei suėjimo tokio normalaus nėra“, – šiuolaikinių žmonių gyvenimą įvertina 90-metė Minolija Pelėdienė iš Baisogalos.

„Nebeturiu ožkų. Susimušė ožkos, o aš vidury buvau. Abi kojas per kelius sulaužė. Gydytojas sakė – nevaikščiosi“, – prisimena moteris, kuri pagijo ir šiandien toliau vaikščioja.

Minolijos senatvė liūdna. Ji sunkiai mato, sunkiai girdi, gyvena viena didžiuliame name.

„Aš kiaulės metais gimusi. Paršiukas. Turiu tokį migį prie sienos ir miegu. Šildau tik tą vieną kambariuką. Ką suvalgau, tas ir gerai. Nevalgau mėsos. Valgau pieną, sūrį, bulvių turiu, uogienės“, – apie kasdienes sąlygas žiemą pasakoja su striuke sėdėdama senjorė.

Minolija vaikų neturi, su vyru gyveno vos ketverius su puse metų. Jis po vestuvių netrukus ir numirė.

„Tai kad nusinuodijo. Pirko ir gėrė spiritą iš radijo gamyklos detalėms plauti“, – piktinasi.

Minolija mokslo aukštumų nesiekė – nenorėjo mokytis. Visą gyvenimą dirbo sunkius darbus. Bet tai jai nesutrukdė nuolat padėti kitiems – gyvendama Kaune savo kambarėlyje ji buvo priglaudusi tris jaunuolius, o, atsikrausčiusi į Baisogalą, visiems skolindavo pinigus.

„Aš nežinau, kodėl žmonės pas mane eidavo skolintis pinigų. Ale kai atiduot reikia, būna sunku. Žinokit, iš mano pinigų nė vienas neprabagotėjo. Skolindavau, nes žmogui reikia. Kiek paskolinau, neskaičiavau“, – pasakoja 90-metė Minolija Pelėdienė.

Ved. Edvardas Kubilius