„Mano buvo gal savaitė tokia sunki, bet paskui suvokiau – kuo aš greičiau pripažinsiu, kad taip yra, tuo aš greičiau galėsiu padėti savo vaikui“, – sako policininkai iš Pakruojo Donata ir Renoldas Sadauskai, kurie prieš 9-erius metus sužinojo, kad jų antrasis vaikas Justas nemato. Ir turbūt nematys visą gyvenimą.

„Vaikus mylim abu vienodai. Tik tiek, kad Justui reikia daugiau dėmesio. Jokūbą gal šiek tiek nuskriaudžiame per Justą, bet Jokūbas, kadangi protingas, mus irgi supranta turbūt, dėl ko Justui tas dėmesys yra didesnis“, – atvirauja.

Donata ir Renoldas – pavyzdingi tėvai. Nors gyvena Pakruojyje, kur auginti ir mokyti aklą vaiką sąlygos, švelniai tariant, nekokios, nė akimirkos nesvarstė, kad galėtų savo sūnų išsiųsti mokytis į specialiąją mokyklą sostinėje.

„Vaikas yra protingas, žingeidus, visko norintis. Ir kaip tu gali jam nesuteikti to? Buvo žmonių, kurie sakė – atiduokit vaiką į Vilniaus mokyklą savaitei. Jūs juokaujat? Kaip tu gali savo vaiką atiduoti į mokyklą? – piktinasi.

Dėl to Donata ir Renoldas savo 9-metį Justą kasdien į mokyklą veža 50 kilometrų, į Joniškį, kadangi tik čia yra tiflopedagogas – specialistas, mokantis Justą brailio rašto.

Justas yra puikiausias įtraukiojo ugdymo pavyzdys. Berniukas mokosi bendrojo lavinimo mokykloje ir daro absoliučiai viską taip, kaip daro kiti vaikai.

„Nereikia man mokytojo, kuris Justą vedžiotų už rankos. Reikia tam, kad mokytų, kad galėtų gyventi savarankiškai, kad galėtų viską darytis pats. Kuo daugiau žinos, kuo bus savarankiškesnis, tuo bus lengviau“, – aiškina pakruojiečiai.

Ved. Edvardas Kubilius