„Svarbiausia, kad vaikučiai būtų sveiki, o tada norėčiau, kad visi kartu išvyktume gyventi kur nors toliau nuo Ukrainos, kad galėtume gyventi tyliai ir niekas neprimintų to, ką patyrėme. Svajoju, kad Veronika, nors ir neturi rankytės, tikiuosi, kad gaus protezą, kad galėtų ja ir apsikabinti, ir pasisveikinti, pamojuoti“, – sako Aliona Černiak. Ji per vieną dieną neteko viduriniosios dukters, namų, vyras apdegė 60 procentų kūno, 4 metų sūnus irgi nukentėjo, o 11 metė dukra Veronika nebeturi dešinės rankos. Visa tai įvyko dėl rusų paleisto sprogmens, pataikiusio į šalia jų namų stovėjusią mašiną su dujų balionais.

„Dabar, manau, įžengėm į trečią šito ilgo proceso etapą. Jau susitaikėm su mintimi, kad šitas karas gali tęstis dar dešimtmetį – ne dar vienerius metus ar dar vieną žiemą. Nes prieš tai sakėm, kad štai – sunkiausia žiema per visą mūsų istoriją. Bet dabar kiekviena žiema vis sunkesnė ir sunkesnė. Todėl dabar ir mūsų elgesys bei požiūris labiau primena antikos laikus, senovės Graikijos filosofiją. Nes matom savo gyvenimą kaip likimą, fatum. Kur mes negalim nieko padaryti. Niekas nuo mūsų nepriklauso. Nei karo baigtis, nei kiek laiko jis dar tęsis...“, – sako Ukrainos rašytojas Andriy Lyubka, dabar daugiausiai užsiimantis savanoryste.

„Ar lietuvių folkloras gali tapti mūsų švelniosios galios įrankiu?“ Tokią diskusiją kelia VU TSPMI prof. Ainė Ramonaitė.

Ved. Agnė Skamarakaitė.