„Panemunės dzūkai tvirtai tiki, kad ant Punios piliakalnio stovėjusi Margerio pilis, vadinta Pilėnais. Tiki, kad pilėnai susidegino, nenorėdami pasiduoti kryžiuočiams. Ir lai niekas nedrįsta dzūkų tikėjimo laužyti“, – juokauja Punios seniūnijos seniūnas Gintautas Laukaitis.
Apie Punios miestelio gyventojų norą nenuleisti kartelės ir toliau išlikti Mažąja Lietuvos kultūros sostine mintimis dalijasi Kultūros namu vadovas Gintautas Šmitas, bendruomenės „Punios ainiai“ atstovė Laimutė Žūsinienė, tautinių juostų audėja Renata Žiūkienė.
Su Punios istorija supažindina Nemuno kilpų regioninio parko kultūrologė Ramutė Milušauskienė.

„Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokykla yra miegančioji gražuolė, kuri laukia savo valandos“, – juokauja Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“ tarybos ir Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklos draugijos valdybos narys dr. Kazimieras Sventickas.
Kodėl verta aplankyti nepelnytai pamirštą unikalų prieškario edukacinio paveldo objektą – Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklą, pasakoja buvusi mokyklos direktorė Antanina Urmanavičienė, buvę mokiniai Bonifacas Valūnas ir jo sūnus Saulius.
Ar Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Balkūnų kaime, įkurtas Antano Žmuidzinavičiaus tėviškės muziejus ras šeimininką? Šiandien lankytojams duris atveria ir pasakoja kraštotyrininkas Jonas Juravičius.

Medingėnai – miškų apsuptas, į mažą miestelį panašus bažnytkaimis. Pačiame centre, prieš bažnyčią, baltuoja paminklas Vytautui Didžiajam. Perstatytoje bažnyčioje buvo krikštyta rašytoja Šatrijos Ragana – Marija Pečkauskaitė.
Medingėnų apylinkėse yra buvusi Medingėnų (Šiukštų) dvaro sodyba. Šiandien ją mena seni medžiai, nykstančių alėjų likučiai, pastatų pamatai. Buvusio rūmų pastato vietoje likę įspūdingi skliautuoti rūsiai. Rašytojos atminimą mena tautodailininko Liudo Ruginio sukurtas stogastulpis.
Aplankysime Alko kaimą ir alkakalnį, nuo kurio atsiveria nuostabios regyklos, senas kapinaites ir Petro Vyšniausko pastatytą koplytėlę. Nuvažiuosime prie neseniai atrasto Medingėnų piliakalnio.
Po Medingėnų apylinkes keliaujame su keliautojo žinyno po Rietavo apylinkes „Pietų ceklis“ autoriais ir leidėjais – VDU istoriku doc. Vyteniu Almonaičiu ir KTU psichologe doc. Junona Almonaitiene.

Telefono ryšys, elektra – naujovės, kurios Rietavo Oginskių dvare atvėrė ryškų technologinės pažangos puslapį Lietuvoje. Ir ne tik... Tai buvo kultūros židinys, sklidinas humanizmo, novatoriškų švietėjiškų idėjų.
Laidoje mintimis dalijasi Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas.
Su Rietavo bažnyčia ir partizanų kovas menančiu palikimu supažindins keliautojo žinyno po Rietavo apylinkes „Pietų ceklis“ autoriai ir leidėjai – VDU istorikas doc. Vytenis ir KTU psichologė doc. Almonaičiai.

Rietavo miestas plačiai garsėjo kunigaikščių Oginskių nuveiktais darbais, Rietavo miškai – partizanais.
Ceklio žemės laikus menančių paminklų Rietavo apylinkėse išlikę nedaug. Bet užkopti ant senųjų krašto gyventojų kuršių supilto piliakalnio, pabūti šventvietėje – galima.
Prisiminti Rietavo miesto istoriją, aplankyti Rietavo dvaro sodybą padės keliautojo žinyno po Rietavo apylinkes „Pietų ceklis“ autoriai ir leidėjai – VDU istorikas doc. Vytenis Almonaitis ir KTU psichologė doc. Junona Almonaitienė.

Ekstremalių pojūčių mėgėjai mielai plaukia baidarėmis srauniomis Akmenos ir Jūros upėmis. Kiti gamtos mylėtojai vaizdingu kraštovaizdžiu žavisi važiuodami dviračių ar automobilių maršrutais.
Laidoje apie Pagramančio regioninio parko lankytinas vietas pasakoja dirketorius Sigitas Mėlinavičius, administratorė Rita Krompalcienė ir ekologas Tomas Kalašinskas. Su lankytojais bendrauja medžio drožėjas Nerijus Alšauskas.

Akmenos ir Jūros upių slėniai, terasos, rėvos, atodangos, piliakalniai, kabantys tiltai, tai – Pagramančio regioninio parko įstabiausios vietos.
Apie savo krašto vertybes pasakoja Mažonų seniūnas Jonas Samoška, Pagramančio regioninio parko l. e. p. direktorius Sigitas Mėlinavičius, administratorė Rita Krompalcienė, vyr. ekologas Tomas Kalašinskas ir pasakotoja, žolių žinovė Birutė Normantienė.

Ilgai tarp vilkų gyvenęs eigulys Petras Dabrišius juokauja: „Kalnuose išgyventi lengviau, nes aplink žvėrys, kurie tavęs bijo. Lietuvoje gyveni kaip zuikis. Tu visų bijai. Žinote, kaip tam zuikiui lapai krenta ant uodegos...“
Ubiškės girininkijoje, prie Laukstėnų kaimo, 20 m. gyvuoja „Žvėrinčius“. Jo įkūrėjas ir puoselėtojas – eigulys P. Dabrišius. Legendomis ir mitais apipintas medinčius žinomas toli už Lietuvos ribų. Jo garsas į Žemaitijos girias net iš Tuvos vilioja šamanus. Jiems Lietuva reta ir neįprasta šalis.
Atvykus į „Žvėrinčių“ galima daug ko išmokti, svarbiausia – supratimo ir meilės gamtai ir supančiai aplinkai.

Kodėl Nemuno deltoje ar Kuršių nerijoje verta apsilankyti rudenį? Gal dėl paukščių, žiemoti besiruošiančios gamtos, tylos ir ramybės...
Ventės rage dar galima suspėti į paukščių palydas, sužieduoti paukščius, susipažinti su skrajūnų gyvenimo ypatumais. Lankytojus mielai pasitinka Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys su komanda.
Juodkrantėje galima pamatyti kormoranų koloniją, kuri traukia lankytojus, kelia daug diskusijų, susipažinti su ornitologų darbu, pereiti Naglių gamtinio rezervato pažintiniu taku ir dar daug visko nuveikti.
Pasakoja Juodkrantės aplinkos tyrimų laboratorijos ornitologė Jūratė Zarankaitė, Kuršių nerijos nacionalinio parko specialistė Emilija Razmienė.

Architektė dr. Rasa Bertašiūtė, menotyrininkė Ina Dringelytė ir kepyklėlės siela Dalia Liutkienė nusprendė Rumšiškes parodyti kitaip.
Pasirodo, Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelyje ir pirmadieniais verda gyvenimas, šurmuliuoja žmonės, sklinda muzika ir dainos.