Šešių dalių istorinis BBC serialas pagal L. Tolstojaus romaną „Karas ir taika“ daugiausiai buvo filmuotas vaizdingose Lietuvos vietose. Jis tapo tikra sensacija Didžiojoje Britanijoje ir sukėlė didžiulį britų susidomėjimą istorine Lietuva.
„Karo ir taikos“ sudaryti trys maršrutai skirti savarankiškai keliaujantiems turistams: pėsčiomis po Vilnių, dviračiais ir automobiliais po Lietuvą.
Anot VTD direktorės Jurgitos Kazlauskienės: „ Lietuvoje pirmą kartą kinas panaudojamas turizmui skatinti. Tai yra perspektyvi turizmo niša, kurią išnaudoja daugelis pasaulio šalių.“
Serialas „Karas ir taika“ buvo filmuotas Vilniuje, Merkinėje, Trakų Vokėje, Trakuose, Kernavėje ir Rumšiškėse. Kaip teigia serialo vykdančioji prodiuserė Lietuvoje Lineta Mišeikytė: „Kameros neapgausi, todėl filmų kūrėjai filmavimams ieško vietų geografiškai ir istoriškai artimiausių originalui. Lietuvoje Kuršių marios gali tapti Baikalo ežeru, Kintai – Uralo stepėmis, Trakų žvyro karjeras – Beringo sąsiauriu (jei pasninga), Rumšiškės Sibiru, Kernavės slėniai Alpėmis.
Seriale „Karas ir taika“ atgyja XIX amžiaus pradžia, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos vakarinis pakraštys ir išgyveno Napoleono žygį į Maskvą, jo didžiosios armijos šlovę ir pražūtį.
Nemažai buvo filmuota Vilniuje, pavyzdžiui, grafų Umiastovskių rūmuose. Po Vilnių vedžioja ir pasakoja gidė Lina Dusevičienė.

„Svarbiausias gyvenimo uždavinys – išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti. Pagaliau kiekvienas žmogus, geras ir piktas, susipranta, tik dažnai per vėlai ateina žmogui toji mintis galvon“, – rašė Vincas Krėvė-Mickevičius („Skirgaila“).
Keliausime į lietuvių literatūros klasiko V. Krėvės-Mickevičiaus tėviškę. Varėnos r., Merkinės seniūnijoje, Subartonių k. įsikūręs memorialinis muziejus alsuoja iškilaus žmogaus dvasia. Pasitinka direktorė Evelina Buržinskienė.
V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio-buto muziejaus Vilniuje vadovas Vladas Turčinavičius vedžioja ir pasakoja apie mums mažiau žinomus V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo faktus.
Taip pat laidoje svečiuojasi Tomas Dundzila iš Vašingtono (JAV), kuris virtualiai keliauja su laida „Atrask Lietuvą“ ir elektroniniame žemėlapyje žymi vietas, kurias žada aplankyti, kai ilgesniam laikui atvyks į Lietuvą: „O kol kas tai yra puiki galimybė, kurią suteikia LRT RADIJAS, internetu klausytis ir mokytis kalbos, atrasti ir geriau pažinti Lietuvą, mano protėvių žemę.“

Lietuvoje gyvenantys totoriai yra ištikimi mūsų istorinio, kultūrinio paveldo bei valstybingumo puoselėtojai. Tai – unikali etninė grupė, apsigyvenusi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje daugiau kaip prieš 600 metų.
Nedaug liko kapinių, mečečių, maldos namų, liudijančių totorių tikėjimą, gyvenimą Lietuvos kaimuose. O ir tie pamažu nyksta, jaunesnieji išsivaikšto po Lietuvą ir vis sunkiau besurasti didesnę totorių bendruomenę vienoje vietoje.
Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Adas Jakubauskas mielai kviečia pakeliauti totorių keliais po Lietuvą ir papasakoti apie šios etninės grupės išskirtinumą, jos unikalumą.
Lankysimės Nemėžio kaime ir jo apylinkėse, Keturiasdešimt totorių gyvenvietėje, Butrimonių miestelyje, Raižių ir Subartonių kaimuose.

„Nuo 1906 m. Vilniuje ėmė veikti Marijos ir Jurgio Šlapelių įkurtas knygynas. Tai išskirtinis reiškinys mūsų kultūros istorijoje... Bet kuris lietuvis, vykdamas į Vilnių, žinojo, kad Šlapelių knygyne visada susiras tautiečių, gaus informacijos apie darbą ar prieglobstį,“ – knygoje „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ rašo prof. Albertas Klimka.
Šiandien knygyno nėra, tik prikalta atminimo lenta primena, kad Šv. Jono gatvėje būta lietuvybės salos.
Tačiau Pilies gatvėje visada duris atveria Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus. Tik įžengus pro vartus į seną Vilniaus atvirą kiemelį, padvelkia istorija, menanti tiek gilią senovę, tiek XX a. pradžią.
Po Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų vedžioja ir pasakoja direktorė Jolanta Paškevičienė ir muziejininkas Kristijonas Siparis.

Sakoma, kad VDU Kauno botanikos sodas yra perlas vidury Lietuvos, įsikūręs buvusiame Jozefo Godlevskio dvaro rūmų parke. Legendomis apipintas bajoras pagal savo inicialus iškasė ir suformavo tvenkinius, tokiu būdu įsiamžindamas kraštovaizdyje.
Aukštosios Fredos dvaro teritorijos unikalumas atsiskleidžia iš paukščio skrydžio. Anot architektūros istoriko prof. Vytauto Levandausko, pravartu būtų susirasti oro balioną.
Apie VDU Kauno botanikos sodo retesnius medžius pasakoja Edukacijos ir rekreacijos sektoriaus vedėja Vitalija Petrauskaitė, o oranžerijos džiungles ir jų paslaptis atskleidžia doc. dr. Judita Varkulevičienė.
VDU Kauno botanikos sode sutinkame ir besidarbuojantį medžių gydytoją, arboristą Renaldą Žilinską.
Netrunka užsukti ir į edukacinę pamokėlę.

Gemologas Arūnas Kleišmantas juokauja, kad Kaune galima apsilankyti viename brangiausių arba „kišeninių“ brangakmenių muziejų, kuriame sukaupta didžiulė kolekcija brangiųjų ir retųjų mineralų.
Brangakmenių muziejuje supažindinama su mineralų įvairove, jų paslaptimi ir neapsakomu grožiu. Jie surinkti iš įvairių pasaulio radimviečių. Vienas vertingiausių muziejaus eksponatų yra nauja berilo mineralo atmaina – chromakvamarinas. Šį melsvos spalvos smaragdą atrado Brangakmenių muziejaus įkūrėjas gemologas dr. Arūnas Kleišmantas.

„Mūsų muziejuje istoriniai automobiliai turi numerius. Pas mus neveikiančių transporto priemonių nėra. Retromobiliai į gatves išrieda per šventes, muges, filmavimus ir susilaukia ypatingo dėmesio“, – mintimis dalijasi Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacijos „Retropmobile“ prezidentas Ramūnas Kardelis ir narys Vytautas Prekevičius.
Istorinės, karinės technikos muziejuje galima palyginti Antrojo pasaulinio karo rusų ir vokiečių techniką, pamatyti priešlėktuvinę sistemą, sunkvežimius su medinėmis kabinomis. Tarp gausybės eksponatų yra ir trys unikalūs lietuviški automobiliai, motociklų kolekcija.

Muziejus „Atominis bunkeris”. Kiekvienas istorinis laikotarpis palieka žmonijoje savo įspaudus. Tai, kas prieš pusšimtį metų ir daugiau per karus mums kėlė siaubą, žmonės visais įmanomais būdais stengėsi išgyventi, šiandien domina jaunimą. Anot „Atominio bunkerio” įkūrėjo Juliaus Urbaičio: „Istorijos mes neištrinsime ir neperrašysime. Bet ją žinoti ir vertinti kiekvienas turi teisę”.

Muziejus „Atominis bunkeris“.
Kiekvienas istorinis laikotarpis palieka žmonijoje savo įspaudus. Tai, kas prieš pusšimtį metų ir daugiau per karus mums kėlė siaubą, žmonės visais įmanomais būdais stengėsi išgyventi, šiandien domina jaunimą. Anot „Atominio bunkerio“ įkūrėjo Juliaus Urbaičio: „Istorijos mes neištrinsime ir neperrašysime. Bet ją žinoti ir vertinti kiekvienas turi teisę“.

„Atominis bunkeris“ įsikūręs Kaune šeši metrai po žeme. Muziejaus idėja ne ginklai, agresija, o karo metais žmonijos apsaugos priemonės. Iš viso privačioje kolekcijoje yra sukaupta daugiau kaip pusantro tūkstančio eksponatų. Vien tik dujokaukių daugiau kaip 600.

Žmonijos apsaugos per karus istorijos muziejuje lankytojams duris atvėrė dar vienas „KGB bunkeris“, kuriame pristatoma seki naudojama technika. Taip pat slapto įsilaužimo ir slaptų kratų, KGB telefonų klausymosi bei pokalbių kodavimo įranga ir pan. Šiuo metu jis yra vienas didžiausių muziejų pasaulyje. Čia lankosi NATO ir Lietuvos kariuomenės vadai, generolai, atsargos karininkai, kariai, politikai ir jaunoji karta, moksleiviai.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Paliesiaus dvaro pastatai atiteko kolūkiui. Nacionalizuotas turtas buvo išgrobstytas, pats dvaras apgriautas, bet dar stovėjo. Jį pribaigė vietiniai gyventojai, plyta po plytos išnešioję rūmų pastato sienas.
Šiandien Paliesiaus dvaras restauruotas ir atstatytas, prikeltas naujam gyvenimui. Jis orientuotas į menus, kultūrą, sportą ir sveikatinimą.
Laidoje mintimis dalijasi Paliesiaus dvaro savininkas Julius Ptašekas, restauratorius Petras Kanevičius ir Mielagėnų parapijos klebonas Marijonas Savickas.