„Žmonės labai suirzę – neturime vandens jau kelinti metai. Neturime vandentiekio, tualetų tik vienas kitas, žmonės eina į mišką. Baisogala turi vandentiekį. Mes neturime, nors esame ta pati Baisogala“, – piktinasi Regina ir Rimantas Vaitkevičiai, aktyvūs Baisogalos gyventojai.

XXI a. Lietuvoje, Baisogaloje – ne kokiam Lietuvos užkampy, – galimybės gauti kokybiško vandens iš gręžinio ir prisijungti prie nuotekų tinklų neturi keli šimtai miestelio gyventojų.

Kol visa Lietuva su džiaugsmu laukia amuniciją Baisogaloje gaminsiančios vokiečių bendrovės „Rheinmetall“ gamyklos, vietos žmonės tikisi, kad valdžia, nenorėdama iš gėdos raudonuoti prieš vokiečius, gal ir tuos vandens vamzdžius pagaliau nuties.

„Mes šuliny nebeturime vandens. Vasaros darosi vis karštesnės, šuliniai tušti. Mes negalime nei skalbtis, nei maudytis, nors turime pirtį“, – sako Regina ir Rimantas.

Per Baisogalą važiuoja keleivinis traukinys Vilnius-Klaipėda. Jis čia dabar kažkodėl jau nebestabteli, bet šiaip per čia važiuojantys traukiniai dar ir ne vieną vietos gyventoją yra pražudę.

„Neapsidairo, dainuodami važiuoja, išgėrę. Neseniai mūsų kaimynė ėjo iš kitų kaimynų, stipriai gal pagėrus, atsisėdo ant bėgių… Mašinistas sako, kad ji jau stojosi, bet per vėlai, ir užmušė“, – pasakoja Rimantas.

Vis dėlto Reginai ir Rimantui Baisogaloje gyventi gera – prieš 14 metų jie šioje miestelio dalyje įkūrė bendruomenę, naujam gyvenimui su bendraminčiais prikėlė itin retą beveik 100 metų senumo šiaudinį pastatą.

„Tame pastate gyveno Andrašiūnų šeima. Ir taip atsitiko, kad tas žmogus pateko į kalėjimą. Kad būtume tikri, jog mes įsigysime tą pastatą, teko važiuoti į kalėjimą pas Andrašiūną, kad jis parašytų raštą, jog jis nori, kad tą pastatą perimtų bendruomenė“, – sako Regina ir Rimantas Vaitkevičiai.

Ved. Edvardas Kubilius