Kai švietimo sistema bando priimti visus, vis dar yra paauglių, kurie į ją neįsilieja. Lietuvoje veikia dvi jaunimo mokyklos, į kurias perkeliami mokymosi ar elgesio sunkumų turintys jaunuoliai. Jų amžius nuo 12-os iki 21-erių metų. Jose mokosi 219 paauglių ir jaunuolių.
Kai kurie socialiniai darbuotojai, dirbantys su gatvės vaikais ir paaugliais, įsitikinę, esą tokių vaikų koncentravimas vienoje vietoje neretai sukuria „probleminių komandą“, kuri iš naujo mokosi nusikalsti. Nors jaunimo mokyklose bandoma padėti – siūlomos alternatyvios pamokos, individualus dėmesys – daugumai mokinių tai tampa tik dar vienu atskirties ženklu.
Kai kurie tokių mokyklų mokiniai dalijasi, neva vietoje pagalbos jie šiose mokyklose dažniau patiria chaosą, abejingumą ar net smurtą. Neretai pamokų jie nelanko, trina laiką prekybos centruose arba įsivelia į neteisėtą veiklą. Jaunimo mokyklų pedagogai stengiasi, bet dažnai jų pastangų nepakanka prieš sisteminius iššūkius ir bendrą motyvacijos stoką.
Tad klausimas išlieka: ar jaunimo mokykla yra šansas pakeisti kryptį, ar tylus pripažinimas, kad sistema ne visus nori ar moka priimti? Ir ar tikrai jaunimo mokyklas reorganizavus į suaugusiųjų mokyklas (tokių šiuo metu Lietuvoje yra 12-a, o jose mokosi 3485 mokiniai nuo 7-erių iki 21-erių metų) padėtis kardinaliai pasikeistų? O gal tai nori tiesiog atsikratyti „nepatogiaisiais“?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Inga Jagelavičiūtė, Vilniaus „Gijos“ jaunimo mokyklos direktorė, laikinai einanti Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktorės pareigas, Tomas Kurapkaitis, socialinis darbuotojas, dirbantis su gatvės vaikais, amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ vadovė Dalia Beigienė.

Ved. Jonė Kučinskaitė

Kitą savaitę Švietimo, mokslo ir sporto ministerija priims sprendimą dėl mokslo metų trumpinimo. Ši tema kelia diskusijas tiek tarp pedagogų, tiek tarp tėvų ir mokinių. Šiuo metu mokslo metai trunka iki birželio vidurio ar net pabaigos – pradinukai šiemet mokysis iki birželio 9 d., o 5–10 klasių mokiniai net iki birželio 23 d.
Tuo pat metu, nuo gegužės 30 d., prasideda valstybinių brandos egzaminų sesija, trunkanti iki liepos 11 d. Dėl to daugelyje mokyklų bus neįmanoma organizuoti įprastų pamokų, nes mokyklos bus užimtos egzaminais. Vienuoliktokai ir dvyliktokai birželį beveik kasdien laikys svarbius egzaminus, o dalis mokytojų turės dalyvauti juos vykdant. Dėl to kiti mokiniai bus priversti mokytis nuotoliniu būdu arba išvis nevyks pamokos.
Bet kai kurie pedagogai pastebi, kad sutrumpėjus mokslo metams jiems taps dar sudėtingiau per trumpesnį laiką išdėstyti naują medžiagą. Mat atnaujinus bendrojo ugdymo programas, mokomasis turinys ne susiaurėjo, o buvo išplėstas.
O ir, pasirodo, sutrumpėjus mokslo metams, mažėtų ir mokytojų atlyginimas, nes mažėtų jų darbo krūvis.

LRT RADIJO švietimo laidoje diskutuoja Tomas Bičiūnas, švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas bendrojo ugdymo klausimais, ir Andrius Navickas, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas.


Ved. Jonė Kučinskaitė

Valstybės duomenų agentūra paskelbė naujausius skurdo rizikos rodiklius. Kelerius metus mažėjęs, pernai vaikų skurdo rizikos lygis šoktelėjo 2 proc. Ir dabar siekia 19 proc. Kitaip sakant, skursta kas penktas vaikas.
Bet vaikų skurdas – tai ne tik tuščios lėkštės ar senas paltas žiemą. Tai ir nepakankamas pasiruošimas gyvenimui: trūksta mokymosi priemonių, vietos namų darbams atlikti, o kartais net ir motyvacijos, kai mokykloje patiriamos patyčios dėl rūbų ar neturimo telefono. Daugelis šeimų negali leisti vaikų į būrelius ar samdyti korepetitorių. O tai atima galimybę vaikams atrasti pomėgius ir ugdyti pasitikėjimą savimi.
Vaikai, kurie užauga skurde, dažnai tampa jaunimu, priverstu rinktis ne svajonių studijas, o tai, ką išgali. Jaunuoliai pasakoja, kad tenka derinti darbą su studijomis, gyventi prastuose bendrabučiuose ir aukoti mokslą dėl išgyvenimo. Daugelis net neįstoja ten, kur norėtų, nes neturi nei finansų, nei pakankamo pasirengimo studijoms. Skurdas vaikystėje atima ne tik daiktus, bet ir galimybes – jis formuoja žemesnius lūkesčius sau, mažina savivertę ir tikėjimą, kad „man irgi gali pasisekti“.
Kad iš tiesų kovotume su jaunimo skurdu, turime pradėti nuo vaikystės – užtikrinti lygias starto galimybes visiems, ne tik tiems, kurie gimė palankesnėmis sąlygomis.
LRT radijuje diskutuoja studentė Ieva ir Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė.

Laidos vedėja Jonė Kučinskaitė


Ved. Jonė Kučinskaitė

DešimSeime detektyvas – dingo kolegijų mokslo veiklai žadėti pinigai. Bet reikalavimai kurti mokslo produkciją ne mažiau konkurencingą nei universitetų liko. Istorija prasidėjo praėjusio Seimo kadenciją, kai tuometės švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės komanda iškėlė reikalavimus kolegijų mokslo veiklai. Aukštesnių rezultatų moksle kolegijos turi pasiekti iki 2028 m. pabaigos ir tam 2022 m. viduryje buvo numatytas didesnis finansavimas. Tiesa, Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimai, numatę didesnį kolegijų mokslo veiklos finansavimą, turėjo įsigalioti 2023 m. pradžioje, kai kolegijų mokslo veiklai turėjo būti skirta ne mažiau kaip 10 proc. bazinio finansavimo, 2024 m. – jau 15 proc., o 2025 m. net – 20 proc. To tikslas buvo, kad kolegijos taptų savo regionų inovacijų ir ekonomikos varikliais, gebančiais sukurti mokslo produkciją, ne prastesnę už universitetų.
Tačiau, vos prasidėjus 2023-iesiems, įvyko pirmas posūkis, primenantis detektyvo siužetą. Kovą parlamentinis Seimo ir mokslo komitetas pateikė šio įstatymo pataisą didinti atlyginimus dėstytojams, tačiau niekas neatkreipė dėmesio, kad kartu su šia pataisa yra pateikta senoji nuostata dėl kolegijų mokslo veiklos finansavimo, tai yra, kad kolegijų mokslui ir toliau bus skiriama tik 10 proc. bazinio finansavimo. Lapkričio gale buvo pateikta dar viena pataisa, bet vėlgi niekas nepamatė, kad straipsniai, reglamentuojantys kolegijų mokslo finansavimą, yra likę iš senosios, iki 2022 m. pabaigos galiojusios Mokslo ir studijų įstatymo redakcijos.
O 2023 m. gruodį Seimas priėmė galutinę Mokslo ir studijų įstatymo redakciją, kurioje nebeliko susitarimo didinti kolegijų finansavimą mokslo veiklai. Kolegijoms paliktas mažesnis finansavimas, bet itin aukšti reikalavimai kurti konkurencingą mokslo produkciją; kitu atveju kolegijos, kurių mokslo veikla 2029 m. nepasieks trejeto penkiabalėje sistemoje, negalės pretenduoti tapti taikomųjų mokslų universitetais, o įvertintos dvejtu dargi bus nužemintos iki profesinių mokyklų. Ir jos negalės pasiteisinti, kad negavo žadėto finansavimo.
Kaip atsitiko, kad niekas - net ir patys kolegijų atstovai - nepastebėjo šių pakeitimų? Kiek atidžiai parlamentarai skaito ir nagrinėja visas teikiamas pataisas ir lyginamuosius jų variantus? Kas prisiims atsakomybę už šią klaidą – jei tai klaida? Kiek kolegijos dėl šių pataisų neteks lėšų? Ką kolegijos darys toliau? Kokios galimos išeitys iš šios situacijos? Ar dar galima atkurti žadėtą finansavimą, ar šis traukinys jau nuvažiavo?
LRT radijo laidoje dalyvauja Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentė, Lietuvos inžinerijos kolegijos direktorė dr. Lina Girdauskienė ir Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė Vaida Aleknavičienė.

Ved. Jonė Kučinskaitė

Didysis ketvirtadienis – ta diena, kai Jėzus ne kalbėjo iš aukštai, o nusižemino ir plovė savo mokiniams kojas. Ką šiandien reiškia tarnauti vieni kitiems – ne tik bažnyčioje, bet ir gyvenime? Kaip tai išgyvena šiandien jauni žmonės – studentai, moksleiviai? Ir ką daryti, kai bažnyčia atrodo tolima, o gyvenimas – pilnas klausimų?
Bet Didysis ketvirtadienis – tai ne tik apie tikėjimą, bet ir apie artumą. Apie drąsą būti su kitu, prasmingus santykius ir jaunimo sielovadą su universitetų kapelionais.

LRT radijuje diskutuoja Vilniaus universiteto kapelionas, kunigas jėzuitas Aldonas Gudaitis ir Vytauto Didžiojo universiteto kapelionas, misionierius redemptoristas, kunigas Rastislav Dluhy.

Ved. Jonė Kučinskaitė

Lietuvos universitetuose ir kolegijose stipendijas gauna tik nuo 10 iki 35 proc. visų studentų. Ir tai yra ne tik vadinamos skatinamosios stipendijos, mokamos už labai gerus ar puikus studijų rezultatus; o ir socialinės, į kurias gali pretenduoti jaunuoliai iš mažas pajamas gaunančių šeimų; vienkartinės, kurios mokamos už puikius mokymosi rezultatus net ir studijuojantiems valstybės nefinansuojamose studijų vietose; tikslinės, kurias gali gauti vadinamų valstybei prioritetinių studijų krypčių, kaip antai: kai kurių dalykų pedagogikos, slaugos ir akušerijos, policijos, energetikos, įvairių šakų inžinerijos, taip pat trūkstamų žemės ūkio studijų programų studentai, taip pat tie, kas atlieka įvairius mokslinius tyrimus ar vardinės aukštųjų mokyklų studijų stipendijos, kurias skiria tiek privatūs asmenys, tiek įmonės dažnai geriausiems studentams.
Stipendijų dydžiai svyruoja nuo 60 eurų iki kelių šimtų ar ne tūkstančio eurų (vardinės, vienkartinės ir kai kurios tikslinės). Vis dėlto didžiuma studentų gauna skatinamąsias stipendijas, kurių dydis skirtingose aukštosiose mokyklose ir net fakultetuose yra skirtingas, kaip, kad ir nelygu su kokiais akademiniais rezultatais tame pačiame universitete ar kolegijoje studentams mokamos šios stipendijos. Štai vienose studijų programose skatinamąsias stipendijas gali gauti visi, kas neturi akademinių skolų ir kieno vidurkis didesnis nei 7,5 balo, o kitose net ir mokydamasis devintukais ar turėdamas vidurkį, didesnį nei 9-i balai, gali net nesvajoti apie skatinamąją stipendiją.
Kiek studentų gaus skatinamąsias stipendijas, o ir koks bus jos dydis, didžia dalimi lemia patys studentai, tiksliau, jų atstovai aukštojoje mokykloje. Studentų atstovai pataria universitetų ir kolegijų administracijoms, ar geriau mokėti mažesnes stipendijas didesnei daliai studentų, ar mokėti didesnes stipendijas, bet mažesniam skaičiui studentų.
Tie, kas negauna stipendijų, ieškosi darbo. O tokiu atveju dažniausiai dar labiau nukenčia jų studijų rezultatai.

LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja Klėja Merčaitytė, Vilniaus universiteto Studentų atstovybės prezidentė, Nora Skaburskienė, Vilnius tech universiteto Studijų direkcijos direktorė, Dovilė Liubinienė, Vilniaus kolegijos Studijų tarnybos vadovė, ir Mantas Simanavičius, Vytauto Didžiojo universiteto Studentų departamento vadovas.

Ved. Jonė Kučinskaitė

Mokyklinių programų atnaujinimas teoriškai turėjo būti žingsnis į priekį, nes švietimas turi keistis kartu su laikmečiu. Kritinis mąstymas, praktiniai įgūdžiai, technologinis raštingumas – šios temos buvo įrašytos į atnaujintas bendrojo ugdymo programas kaip „didieji pokyčiai“.
Tačiau realybė kur kas sudėtingesnė: atnaujintos programos perkrautos įvairių temų, didelė temų dalis neatitinka mokinių amžiaus tarpsnių. Be to, abiturientai neturi iš ko ruoštis įvestų naujų disciplinų, pvz., ekonomikos ir verslumo, taip pat filosofijos valstybiniams brandos egzaminams, o ir daugybės pagrindinių dalykų, reikalingų stojant į aukštąsias mokyklas, vadovėliai net nepradėti iki šiol rašyti. Mokytojams trūksta aiškių gairių, kaip įgyvendinti naujoves, o mokiniai išgyvena, kad dėl šio neapibrėžtumo sumenks jų ateities pasirinkimų galimybė.
Galiausiai, kadangi, anot daugybės mokytojų, atnaujinimai buvo daromi „iš viršaus“, be pakankamo dialogo su pedagogais ir bendruomene, tai nedavė tikros naudos, o tik sukėlė chaosą. Girdi, daugeliu atvejų kuriant atnaujintas programas aktyviai dalyvavo mokslininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, įvairių kursų rengėjai ir švietimo entuziastai, kurie nėra dirbę ar jau seniai nebedirba mokykloje ir neturi supratimo nei apie vaikų ir jaunuolių amžiaus tarpsnius, nei apie tai, kuo skiriasi mokinio ir studento mokymas.
Tokius griežtus atgarsius susitikimuose su regionų pedagogais išgirdusi naujoji Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybė pareiškė pradedanti atnaujintų mokyklinių programų peržiūrą. Bet ar tai taps kūnu? Ar tai viso labo tebus „oro virpinimas“ nepatenkintų mokinių, jų tėvų ir mokytojų emocijoms išleisti?
LRT RADIJO laidoje dalyvauja švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius, Kauno „Saulės" gimnazijos direktorė Sonata Drazdavičienė ir Panevėžio rajono, Velžio gimnazijos direktorius Rimtas Baltušis.


Ved. Jonė Kučinskaitė

Dar visai neseniai frazė „einu į profkę“ skambėjo kaip pripažinimas, kad mokslai nelimpa ir ateitis neaiški. Šiandien profesinės mokyklos nebėra užribis, o ir kai kurių kvalifikacijų profesinių mokyklų mokiniai įsidarbina dar mokymosi metu, kai tuo tarpu jaunuoliai su aukštojo mokslo diplomu ne visada randa darbo vietą pagal įgytą specialybę.
Kiek turime vadybininkų, kurie verda kavą kavinėje ar vargsta su terminuotomis sutartimis? Tuo tarpu geras masažuotojas, grožio specialistas ar elektrikas, dažytojas darbo turi daugiau nei gali spėti atlikti.
Žinoma, profesinis mokymas dar turi savo „skeletų spintoje“ – ne visos mokymo programos atliepia ateities verslo ir pramonės poreikius. Bet tendencija rodo – profesinės mokyklos modernėja, bendradarbiauja su verslu, suteikia galimybes ne tik įgyti kvalifikaciją, o ir iškart pradėti dirbti.

LRT RADIJO švietimo laidoje dalyvauja dr. Nora Pileičikienė, Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktorė, dr. Dalia Martišauskienė, Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro direktorė, ir Jeronimas Mikiparavičius, Vilniaus statybininkų rengimo centro direktorės pavaduotojas ugdymui.

Ved. Jonė Kučinskaitė

2026 m. sausio 1 d. įsigaliosianti naujoji Karo prievolės įstatymo redakcija bei su ja įsigaliosianti šaukimo reforma kelia daugybę klausimų šiųmečių dešimtokų bei jaunesnių vaikinų tėvams.
Ar tikrai šie jaunuoliai, vos tik jiems sukaks 18 metų ir jie baigs gimnazijas ar profesines mokyklas, bus pašaukti atlikti devynių mėnesių trukmės privalomosios karo tarnybos? Ar tikrai jie po gimnazijos iš karto negalės stoti į universitetus bei kolegijas, kaip buvo iki šiol (ir tik baigę studijas atlikti pareigą tėvynei)? Svarbu ir tai ar išliks galimybė studentams atlikti privalomąją karo tarnybą (per keletą metų) savaitgaliais?
O ir kiek tiesos, kad kai kurių profesijų atstovai, kaip antai gydytojai, slaugytojai, akušeriai, avionikos ar aviacijos bei kiti trūkstamų kariuomenėje kvalifikacijų specialistai į privalomąją pradinę karo tarnybą bus šaukiami net iki 31-erių metų? Taip pat ar bus galima atlikti alternatyvią tarnybą?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja: Krašto apsaugos ministerijos viceministras Karolis Aleksa bei Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos direktorius Arūnas Balčiūnas.


Ved. Jonė Kučinskaitė

Kovo 15-oji Lietuvoje taps istorine diena – pirmą kartą į vieną erdvę susirinks Tarptautinio bakalaureato (TB) atstovai, mokyklų vadovai, politikai ir švietimo vizionieriai. „IB Open Day 2025 Vilnius" - tai ne šiaip formalus renginys – jis rodo sparčią TB plėtrą mūsų šalyje.
Ir kuo daugiau kyla skandalų dėl nacionalinės programos: per plačių programų, mokytojų nespėjimo išdėstyti mokiniams temų, vertinimo neobjektyvumo, vadovėlių nebuvimo, valstybinių brandos egzaminų užduočių sunkumo ir nepalyginamumo, pagal metus, klaidų egzaminų užduotyse, apeliacijų atmetimo, tuo sparčiau plečiasi ratas tiek privačių, tiek savivaldybių mokyklų, norinčių pereiti į skaidrią, pasauliniu mastu pripažintą ir puikiai vertinamą TB programą.
Šiuo metu akreditacijos tapti tarptautinio bakalaureato mokyklomis siekia daugiau nei 20 Lietuvos mokyklų. O TB programą jau vykdo tokie flagmanai kaip Vilniaus licėjus, Kauno Jėzuitų gimnazija, Šiaulių Didždvario gimnazija, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, Tauragės „Versmės", Alytaus šv. Benedikto gimnazija, Kauno Jono Jablonskio, Klaipėdos licėjus, Vilniaus privati gimnazija bei net keletas tarptautinių mokyklų. Be to, TB diegia ir kai kurios progimnazijos ar net pradinės mokyklos. Ypač aktyvios sostinės ir Kauno mokyklos.
Tačiau ar tikrai tarptautinis bakalaureatas yra naujoji Lietuvos švietimo ateitis? Skeptikai muša pavojaus varpais, šią programą vadindami elitistine, socialiai neteisinga, prieinama tik privilegijuotų, turtingesnių šeimų atžaloms. Mat tam, kad galėtum mokytis, pagal TB programą net ir savivaldybės ar valstybinėje mokykloje, tavo tėvai turi pridėti nemenką sumą už egzaminus.
Finansavimas – viena opiausių TB mokyklų ir ar klasių temų. Mat nors kai kurios savivaldybės skiria lėšų TB diegimui, realybė tokia, kad daugeliui mokyklų trūksta pinigų tiek mokytojų kvalifikacijos kėlimui, tiek moderniai infrastruktūrai. Mokytojų, galinčių dėstyti pagal TB metodiką, taip pat trūksta – tai sudėtinga, specifinių žinių ir gebėjimų reikalaujanti programa.
Ir vis dėlto – tarptautinis bakalaureatas populiarėja. Jo šalininkai pabrėžia, kad ši programa ruošia mokinius ne „egzaminų kalimui“, o kritiniam mąstymui, kūrybiškumui ir savarankiškam problemų sprendimui. Tai bilietas į geriausius pasaulio universitetus ir konkurencingą tarptautinę rinką. Bet ar tarptautinis bakalaureatas taps masiniu reiškiniu Lietuvoje, ar išliks nišiniu pasirinkimu akademiškai stipriausiems?
LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja Rytis Komičius, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius, Lietuvos Tarptautinio bakalaureato mokyklų asociacijos bendraįkūrėjas, Laura Armanavičė-Geffen, Vilniaus Žemynos progimnazijos direktorė, ir Lina Viršilienė, Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos direktorė.
Ved. Jonė Kučinskaitė.