Gidonas Kremeris kalbėdmaas apie kiną yra sakęs: „Charlie Chaplinas yra muzika. Juk muzika labai panašiai kuriama kaip Chaplinas kūrė komediją. Humoras ir muzika turi daug panašumų, jų pagrindas yra emocijos. Chaplinas man atrodo visų laikų žmogaus silpnybių čempionas. Kaip ir muzikoje, jis perteikia troškimą kažko didesnio, gražensnio...“ O Gidonui Kremeriui kinas nuo pat vaikystės buvo kaip pabėgimas, svajonė, o dabar – prisiminimas. Jo įgroti kūriniai – tai sovietmečio kultūroje ar pabėgime nuo jos sustingę ar atgyjantys judantys garsiniai paveikslai, judantys prisiminimų albume, menančiame ansktyvąsias smuikininko kino patirtis.

Ved. Ieva Buinevičiūtė

Prieš daugiau nei 10-metį, Paolas Sorrentinas pradėjo savo trilogiją, kalbančią apie jaunystę, senatvę, pop žvaigždes ir didingą muziką, kuri atlieka specialiųjų efektų funkciją ir kelia žiūrovui egzistencinius klausimus, nukreipia mūsų dėmesį į detales ir verčia medituoti kokia nors tema. Filme „Kur bebūtum“ pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu tapo „Talking Heads“ daina, kurios pavadinimas tapo pasakojimo raktu, vedančiu herojus ir žiūrovą į dvasinius namus, kuriuose jie atranda „šventą“ naivumą.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

„Kai kalbu apie savo muziką, visuomet man primenamas Peteris Greenaway‘us. Noriu kalbėti tik apie save jo neprisimindamas!, - yra sakęs Michaelis Nymanas, daugiau nei dešimtmetį kūręs muziką režisieriaus filmams. Kupini nuoskaudų kompozitorių ir režisierių bendradarbiavimų pavyzdžiai, kurie išskiria kūrėjus kaip draugus, tačiau vėl sujungia kaip kūrėjus, įgyvendinusius ryškiausias audiovizualines idėjas kino industrijos istorijoje.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Režisierės Emerald Fennell populiariosios muzikos grojaraštis 2020 m. filme „Perspektyvi mergina“, vedantis žiūrovą per juodojo humoro trilerį į tragišką pabaigą, atveriančią guminukais kvepiančią šiuolaikinės kultūros sitemą ir jos atstovus – gerus vyrukus, nustumiančius prievartą patiriančias moteris į paraštes. Tačiau E. Fenel filme keičia požiūrio tašką, pop muzikos reikšmę ir rengia kerštą su quasi religiniu užsidegimu bei įkvėpimu dar vienai feminizmo perspektyvai.

Ved. Ieva Buinevičiūtė

Režisieriaus W. Wenderso filmas-dienoraštis, vedantis per įvairiausio žanro vakarų ir egzotišką muziką, kad tik būtų galima pabėgti nuo vokiškosios kultūros. Režisierius kartu su tuometine savo mylimąja Solveig Dommartin keliavo daugybę mylių, kad paliktų 20-ies valandų filmą, kuris šiandien, nei suprastas, nei įvertintas, tačiau žiūrimas sinefilų klajoklių, bandančių periskelti į alternatyvią tikrovę. Tai kelionė „Iki pasaulio pabaigos“ bandant pakeisti tikrovės laiką muzikos ir vaizdų laiku, užtikrinti ateitį prisiminimams alternatyvios muzikos garsais.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Asmeninis ir muzikinis „trans“: pusšimčiui metų užmiršta muzikinė vizionieriaus biografija, elektroninės muzikos fantazijos ir queer kultūra tarp klasikos ir eksperimentų.

Ved. Ieva Buinevičiūtė

Šaltas muzikinis karalienės Elžbietos II-osios paveikslas atskleidžia kitą karališkosios šiemos veidą, kuris rečiau matomas eilinio jos gerbėjo. Tai atšiaurūs santykiai kaip ir lietingi orai, pilkuma, išryškinama kompozitoriaus Alexandre'o Desplat, kuriant dar vieną karalienės ir jos aplinkos pusę bei sudėtingai išgyvenamą gedulą.

Ved. Ieva Buinevičiūtė

Apie Brazilijos favelų gaujas ir jų atsotvus – gatvėmis besišlaistančius chuliganus, vadinamus malandros. Vakarietiškos muzikos įtakos ir pietietišikas ritmas, bylojantis apie atskirtį tarp vienų didžiausių Brazilijoje gyvenviečių ir likusio turtingesniųjų gyvenimo. Kaip keičiasi pietiečių gangsterių muzika ir kokie pokyčiai favelose?
Apie mistifikuojamus ir tiek pat gyvus kiek mirusius favelų gansgterius ir įvairiose audiovizialinėse medijose besikeičiančius jų muzikinius blogiausio, geidžiamiausio, jautriausio, pavojingiausio chuliganėlio įvaizdžius.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Jeano-Luco Godardo bei Woody Alleno džiazu paremta kino kalba.
Preitą savaitę šį pasaulį palikęs J.-L. Godardas susiejo esė filmą su džiazo muizka, kas po filmo „Iki paskutinio atodūsio“ niekas nebegalėjo įsivaizduoti „Naujosios bangos“ filmų be džiazo muzikos, o jo kinematografinės formos paieškos dažniau vadinamos sinedžiazu.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Žymiausios muzikinės temos, padariusios įtaką visai kino industrijai, keitusios kino muzikos kalbą, kūrusios šimtmečio nostalgijos istoriją kino medijoje. Muzikinių temų sukūrimo istorijos, jų funkcijos kine ir žymiausi garso takelių fragmentai, formavę kino muzikos kalbą. „Jei kompozitorius gali sukurti aukščiausios klasės muziką vidutiniškam filmui, tai įrodo, jog filmų muzika gali būti gera tiek, kiek talentingas jos kūrėjas,” – yra sakęs J. Goldsmithas, nutiesęs bei lydėjęs žiūrovus „Star Trek’u”, tai yra žvaigždžių keliu, sukūręs muziką ne vienai amerikietiškai fantazijai, kurioje mielai slepiasi žiūrovai, nusiteikę nostalgiškoms kelionėms ant sofos.



Ved. Ieva Buinevičiūtė