Tai kelių moterų ratelis, nominuotas irapdovanotos „Oskarų“ statulėle už geriausią muziką kino filmams. Tarp vyrų dominuojamos sferos, tik trys moterys per visą „Oskarų“ įteikimo ceremonijos istoriją gavo statulėlę.
Vienos jų daug metų dirbo žymių kompozitorių vardu, kitos sekė tradicijomis, dar kitos - iš esmės keitė kino muzikos kalbą, kurdamos naujas tendencijas kino industrijoje.

Ved. Ieva Buinevičiūtė

Lotynų Amerikos kultūros eksportas per filmus ir dainas, ryškiausias amenybes ar eilines namų šeimininkes. Režisierius Fernandas Meirellesas žongliruoja filmuose įvairiausio žanro muzika, atkreipia dėmesį į socialines, politines, ekonomines, ekologines Pietų Amerikos problemas. Filmuose dažnai per populiarią muziką, gimusią lūšnynuose pasakojamos istorijos, perteikiančios pokyčius režisierių dominančiose favelose ar eilinių ar išskirtinių žmonių santykiuose, namų šeimininkių gyvenimuose, Lotynų Amerikoje.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Amerikietšikos kultūros, jos sąmonės ir pasąmonės tyrinėtojas Adamas McKay’us su susirūpinimu, kartu ironija bei didžiule energija, priklausančia amerikietiškajam pasididžiavimui, žvelgia į pakeleivius žemėje ir išryškina absurdą, kai filme „Neržiūrėkite aukštyn“ herojams jis pradeda grasinti į žemę skriejančia kometa. Kompzoitorius Nicholas Britellas, kurdamas garso takelį kartu su režisieriumi diskutavo apie Antrojo pasaulinio karo baigtį, kėlė klausimus „o jeigu…“, po truputį krypo amerikietiškos muzikinės kultūros XX a. antroje pusėje link. Jis sukūrė muzikinę americaną, kuria pabrėžia absurdiškus žmonijos siekius, perpildytą egocentrizmu medijų ir politikos pasaulį, gardindamas scenarijų tipišku bigbendo skambesiu. A. McKay’aus satyroje sukurtus netikėtus emocinius ryšius, melancholija dvelkiančius egzistencinius klausimus ir beprotšiką pasaulio, nenorinčio pažvelgti aukštyn ritmą ir cinizmą, kompozitorius išryškina bandža, vaikišku fortepijonu ir garsine varinių pučiamųjų dvikova.



Ved. Ieva Buinevičiūtė

Kino meistrų darbai ir muzika, kuriai galime skirti daugiau dėmesio, žiūrėdami kino butiko „Pasaka” parengtos programos „Kinas po žvaigždėmis“ filmus. Tai skirtingi XX a. kino meistrų žvilgsniai į pasaulį, stilingi, į kultūrą įsirėžę pasakojimai. Mafijos epai ar filosofiniai apmąstymai žmogaus būties temomis, žvilgsniu aprėpiant ir ateinančio amžiaus žmogų ir jį ištiksiančias krizes, skambant XIX-XX a. klasikinei muzikai. Keli filmai, skirti apdainuoti beprotybę ir įkvėpimą laisvei, kurią herojai bando iššaukti deklamuodami eiles, giedodami himnus, o muzikos autorius sudeda garsinius atributus, kurie byloja apie išėjusią iš proto visuomenę. Ankstyvieji LGBT, Queer kultūros ambasadoriai, grojantys ten, kur „Džiaze tik merginos”, įveikė tuometinę cenzūrą, tačiau madingos džiazo muzikos tekstais, scenarijumi ir ritmais jau pranašavo M. Monroe pražūtį. Seksualus, siurrealus modernybės šedevras atsiveria baltai juodais vaizdais F. Fellinio „Dolce Vita” ir N. Rotos muzika veda į nostalgišką Romą, po kurią klajojame rasdami itališkai konservatyvų, tačiau besismaginantį miestą vėlgi džiazo, rokenrolo ritmu ar ilgesingomis, kičinėmis melodijomis, saldinančiomis gyvenimą ir šiuolaikiniam filmo žiūrovui.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. J. Hurwitzo kino muzikos dešimtmetis

Synthwave’o muzikinė kultūra, suklestėjusi iš karto po 2011 m. Kanų kino festivalyje parodyto filmo „Važiuok“, kuriuo režisierius Nicolas Windingas Refnas nusilenkė retro filmams apie automobilius ir su garso takeliu, įkvėptu 9-ojo dešimtečio dvasios jau daugiau nei 10-metį daro įtaką neoniniais apšvietimais ir elektroniniais muzikos garsynais besimėgaujantiems gerbėjams.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Mitais, religine simbolika, prievarta, krauju ir mistika pažymėta Alejandro Jodorowskio dvasinė nuskaltėlio El Topo kelionė, kurioje jį lydėjo režisieriaus sukurta muzika. pradėjęs spaghetti vesterno žanru, baigęs filmą „El Topo”, vadino jį „eastern”, aiškindamas tai kelių religijų simbolikos jungimu psichodeliniame pasakojime apie vyro, besirausiančio po žeme lyg kurmio, kelionę. Jei filmą galime laikyti ekscentrišku, psichodeliniu, tai paties režiesieriaus kurta muzika žiūrovus sugrąžina į klasikinio, klišinio filmo rėmus, išryškindamas ironijos reljefą.


Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė