„Čia – mano gyvenimas. Turėjau netgi padaręs Londono parlamento rūmus su Big Benu, bet jau nebėra, nes reikėjo man plastilino“, – sako rokiškietis Antanas Daščioras, kuris išties be plastilino gyventi negalėtų. Tą patvirtina ir jo žmona Danutė.

„Bet koks plastilinas netinka. Jis turi būti labai kietas – toks, kokį gamino sovietmečiu. Va, šitam plastilinui gali būti ir 80 metų“, – aiškina Danutė ir Antanas, apgailestaudami, kad tokio plastilino, kokio jiems reikia, šiandien Lietuvoje nusipirkti praktiškai neįmanoma.

Antano lipdinių kolekcija įspūdinga, joje – įvairios transporto priemonės, žmogeliukai, žirgai, namai, bažnyčios, ištisi miestų kvartalai.

„Man gražu, bet dulkių nevalau. Jis pats valosi tas dulkes. Būna, kad Karcheriu truputį pereinu ir viskas“, – juokiasi Danutė, paklausta, ką daro su Antano dirbiniais, kurie kaupia dulkes.

Šiaip Antanas – Rokiškio autobusų parko vairuotojas. Juo dirba apie 40 metų.

„Nusiperku kavos ir dar paklausiu keleivių – gal kas norėtumėt kavos? Kartais žmogus išdrįsta pasakyt. Sako, labai norėčiau. Sako, kiek pinigėlių? Nereikia, sakau, parkas vaišina. Taip, vaišinu iš savo pinigų. Kas tie pusė euro?“ – pasakoja Antanas.

O jeigu jaunystėje aplinkybės būtų sukritusios kiek kitaip, šiandien su Antanu kalbėtume kaip su akušeriu.

„Šita profesija padaro žmogų nekenksmingą – nėra ko ir bijoti“, – kvatojasi Danutė ir Antanas, paklausti, ar nėra taip, kad Danutė labiausiai priešinosi Antano svajonei tapti akušeriu, mat jam būtų tekę suktis išskirtinai tarp moterų.

Ved. Edvardas Kubilius