Tokių, kurie jau nebeatskiria asilo nuo ponio, šiais laikais ne vienas, sako Gražina Auguvienė, kurios šeimos ūkyje vaikai (ir ne tik vaikai) realiai gali susipažinti su kaimu.

„Sako, ooo, karvė! Žiūrėkit, karvė su ragais! Žiūrėkit, karvė kakoja! Žiūrėkit, karvė! Tai man toks jausmas, kas jie pamatė, nežinau, leopardą, pamatė dramblį Lietuvoj po kaimą vaikščiojantį. Iš kur tam vargšui miesto vaikui žinot?“ – svarsto Gražina.

Nedidelis Augų šeimos ūkis Didžiasalio kaime, netoli Druskininkų, įkurtas prieš 24 metus.

Tuomet į kaimą iš miesto persikėlusi Gražina su šeima nutarė – gyvens kaime ir iš to pragyvens.

Ir jiems pavyksta – be edukacijų Gražina pati daro išskirtinius brandintus fermentinius sūrius ir juos parduoda.

„Kokius galima padaryt sūrius? Tai aš nežinau – kokius noriu, tokius ir darau. Mano sūris – ką noriu, tą darau. Kokius noriu, tokius darau. Na, žiūri, ko tam miesčioniui čia gali norėtis“, – juokiasi.

56-erių Gražinos sūriai – tokie populiarūs, kad jų net ne visi norintieji gauna.

„Neturiu tiek sūrio, kad gautų visos Druskininkų kavinės. Šiaip Vilnius daugiau nori, Kaunas nori, Klaipėda. Kavinės, restoranai. Bet neduodu aš jiems. Matot, aš tada būsiu pati sau neįdomi“, – aiškina sūrių meistrė.

Nors Augų šeima ir puikus pavyzdys, kad kaime gali egzistuoti ir nedidelis ūkis, Gražina vis tiek piktoka.

„Nu Lietuvai karvių nereikia. Lenkai visas įsiveža, nes Lietuvai nieko nereikia. Dabar nereikia karvių, nereikia vištų, nereikia kiaulių, o viskas yra Lenkijoj. Tai lenkai visko ir atveža“, – piktinasi Gražina Auguvienė.

Ved. Edvardas Kubilius