Istoriko teritorija

Ar mes iš tiesų bijome istorijos pabaigos? O gal tiesiog nuobodžiaujame ir norime prasiblaškyti, pasinaudodami „komfortišku išgąsčiu”, kuomet televizoriaus ekrane mums rodoma siaubinga postistorinė realybė? Kokias idėjas simbolizuoja zombiai šiuolaikinėje kultūroje? Kaip paaiškinti tai, jog žmonės ne tik skaito komiksus, žiūri televizijos serialus arba kino filmus, bet ir dalyvauja vadinamuosiuose zombie walks, kurie sutraukia didžiules minias Sidnėjuje, Denveryje ar Mineapolyje? Kodėl AMC kanalo kuriamas depresyvus televizijos serialas „Vaikščiojantys numirėliai” (The Walking Dead) tapo išskirtinai populiariu visame pasaulyje? Ar tikrai šiame seriale keliami pamatiniai klausimai apie politiškumą? Kokių filosofijos knygų prireiktų žmogui siekiančiam išgyventi zombių apokalipsėje? Pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto dėstytoju, dr. Viliumi Bartninku. Ved. Aurimas Švedas.

„Kultūra prasideda ne kaip žaidimas ir ne iš žaidimo, kultūra prasideda žaidime.” Šiuos žodžius parašė Johanas Huizinga – olandų istorikas, kultūros teoretikas, žaidimo teorijos kūrėjas, vienas iš šiuolaikinės kultūros istorijos pradininkų. „Istoriko teritorijoje” kalbėta apie šį žmogų, jo idėjas ir į lietuvių kalbą išverstą bei 2018-ųjų pabaigoje išleistą olandų istoriko veikalą „Homo ludens”, o taip pat – kitas, Lietuvos visuomenei jau puikiai pažįstamas J. Huizingos knygas – „Viduramžių ruduo” ir „Erazmas”. Taigi, kaip J. Huizingos idėjos bei tekstai padeda suprasti Vakarų Europos visuomenės istoriją ir mūsų dabartį? Pokalbio dalyviai: J. Huizingos veikalų iš nyderlandų į lietuvių kalbą vertėjas Antanas Gailius, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas, prof. Rimvydas Petrauskas ir to paties Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Artūras Vasiliauskas. Ved. Aurimas Švedas.

Prancūzų fotografijos istorikas ir teoretikas Michel Frizot teigia, jog fotografija esmingai pakeitė mūsų pasaulio suvokimo būdą. Kaip fotoaparatas, kamera arba išmanusis telefonas, įsiterpę tarp pasaulio ir žmogaus, keičia jo gebėjimą kurti santykį su aplinka? Ar galima eiti dar toliau ir konstatuoti, jog vaizdai ne tik daro mums įtaką, bet ir kažkuria prasme patekome į jų nelaisvę? Kaip žmogaus, plaukiančio vaizdų vandenyne, situaciją bei elgesį yra linkę vertinti menotyrininkai? Kokiomis aplinkybėmis patys vaizdų kultūros tyrinėtojai ima fotoaparatą arba išmanųjį telefoną ir ima fiksuoti tai, kas juos supa? Kaip gimė mobiliografijų parodos „Sublime” (kuri veikė kovo 5-31 dienomis Vilniaus rotušėje) idėja? Šiuos ir daugelį kitų klausimų svarstysime su menotyrininku, kritiku, vaizdų kultūros tyrinėtoju, mobiliografijų parodos „Sublime” autoriumi Virginijumi Kinčinaičiu. Ved. Aurimas Švedas.

Kodėl Jeruzalės Hebrajų universiteto profesoriaus Noah Yuval Harari knygos „Homo Sapiens” ir „Homo Deus” tapo tikrais intelektualiniais bestseleriais visame pasaulyje? Kokios šio mokslininko idėjos atrodo pačios svarbiausios, kuomet kalbame apie visą jo knygų trilogiją? Kokias pamokas šis mokslininkas siūlo išmokti savo naujausioje minėtos trilogijos knygoje „21 pamoka XXI amžiui”? Kaip Harari idėjas priima ir interpetuoja Lietuvos akademinė bendruomenė ir visuomenė? Pokalbyje dalyvauja menotyrininkė, kritikė, kultūros politikos tyrinėtoja, Skaidra Trilupaitytė ir filosofas Viktoras Bachmetjevas. Ved. Aurimas Švedas.

Ką dailininkas Ferdynandas Ruszczycas davė Vilniaus miestui ir kuo Vilnius praturtino šios asmenybės gyvenimą?
Ką iš F. Ruszczyco palikimo mes matome kasdien vaikštinėdami Vilniaus gatvėmis?
Kaip derėtų apibūdinti šio meninko kūrybinį savitumą ir gyvenimo filosofiją? Kokios įtakos ir aplinkybės suformato daugialypę menininko sąvastį? Kokias prasmes F. Ruszczycas įdėjo į žodžius: “Civis vilnensis sum?”
Kodėl iki pat XX a. pabaigos F. Ruszczyco gyvenimui ir kūrybai Vilniuje buvo skiriama labai mažai dėmesio pas mus, Lietuvoje?
Ką galima pamatyti pažvelgus į Vilnių ir epochą per vieno žmogaus, šiuo atveju Ferdynando Ruszczyco, biografiją, jo kūrybinę patirtį?
Pokalbyje dalyvauja dailės istorikė dr. Algė Andriulytė (knygos “Ferdynandas Ruszczycas: Civis vilnenis sum” autorė), dailėtyrininkė prof. dr. Laima Laučkaitė, menotyrininkas Ernestas Parulskis.
Ved. Aurimas Švedas.

Kiek istoriko amatas yra panašus į detektyvo darbą, kuomet tenka imtis sudėtingų praeities siužetų tyrimo?
Kokiu būdu žurnalistei, rašytojai ir istorikei Gražinai Sviderskytei pavyko „atrakinti” svarbiausias „Lituanicos“ paslaptis, glūdinčias istorijos, atminties ir mito sferose?
Kokie trys „Lituanicą“ galinčios ištikti nelaimės pranašai temdė horizontą dar prieš prasidedant Stepono Dariaus (Jucevičiaus) ir Stasio Girėno (Girskio) skrydžiui? Kokie penki svarbiausi žmonės tapo mito apie „Soldino miško paslaptis“ kūrėjais? Kaip „Lituanicos“ žūtimi ciniškai pasinaudota sovietmečiu ir kodėl ši atminties klastotės skleidžiama radiacija mus veikia iki šiol?
Kokias prasmes „Lituanicos“ istorija, apvalyta nuo sovietinio mito apnašų, teikia mūsų dabarčiai?
Pokalbis su žurnaliste, rašyta ir istorike Gražina Sviderskyte.
Ved. Aurimas Švedas.

Kokios trys lietuvių kartos, intensyviai dirbusios, polemizavusios ir konkuravusios tarpusavyje, sukūrė trumpąjį lietuviškojo nacionalizmo amžių (1883–1940 m.) bei Pirmąją Lietuvos Respubliką? Kokie tekstai, muzikos ir vaizduojamojo meno kūriniai suformavo Vasario 16-osios epochos kanoną, esmingai paveikusį to meto Lietuvos visuomenės savivoką? Kokie žmonės išsakė pačias svarbiausias tarpukario Lietuvos valstybei ir visuomenei idėjas? Ar tarp šių intelektualų būta istorikų?
Kaip būtų galima apibūdinti aktualias Vasario 16-osios epochos reikšmes dabarčiai?
Šiuos ir kitus klausimus svarstysime su Vilniaus universiteto istoriku doc. Aurelijumi Gieda, monografijos „Manifestuojanti Klėja: istorikai ir istorika Lietuvoje (1883-1940)” (Vilnius, 2017) autoriumi.
Ved. Aurimas Švedas.

Algimantą Aleksandravičių galima pavadinti vienu istoriškiausių šiandienos Lietuvos fotomenininkų. Nuolat su istorijos ir atminties temomis dirbdamas A. Aleksandravičius sukūrė įspūdingą mūsų genties veidų archyvą, užfiksavo svarbiausias LDK paveldo bei atminties vietas Baltarusijoje ir Ukrainoje, o taip pat ėmėsi Lietuvos epo vaizdais formavimo. Kodėl šis fotomenininkas atsigręžė į Lietuvos istoriją ir mūsų valstybės bei visuomenės atminties vietas? Kas sudaro A. Aleksandravičiaus „paveldo šešėlių fotografavimo metodo” išskirtinumą? Kaip šis žmogus dirba su vietomis, peizažais, objektais, žmonėmis, kurių fotografijos suformavo Lietuvos vaizdų epo pagrindą?
Ved. Aurimas Švedas.