Istoriko teritorija

Šiandienos istorijos teoretikai sako, kad XXI amžiaus žmogui labai svarbu ne tik suprasti, bet ir pajausti istoriją. Ką naujo galime suvokti apie save ir kitus, nuo mūsų laike jau nutolusius žmones, tyrinėdami jų epochoje susiklosčiusią maisto gaminimo ir valgymo kultūrą, gamindami ir ragaudami mūsų protėvių mėgtus patiekalus? Kaip yra apibrėžiama kolektyvinės bendruomenės gastronominė tapatybė? Kokie patiekalai formavo lietuvių savasties jausmą XIX ir XX amžių sandūroje? O kokius patiekalus derėtų pasigaminti Lietuvos piliečiui, besiruošiančiam švęsti Vasario 16-ąją ir norinčiam prisiminti tarpukariu sukurtą modernios Lietuvos civilizaciją?
Šiuos ir kitus klausimus kartu su istorikais Anželika ir Rimvydu Laužikais svarstysime sklaidydami Liudvikos Didžiulienės-Žmonos (1856-1925) parengtą knygą „Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas” (1893), kuri ką tik pradėjo naują savo gyvenimo etapą, išleista „Vagos” leidyklos.
Ved. Aurimas Švedas.

Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali” (2002; antrasis leidimas 2018) yra XXI amžiaus lietuvių literatūros ir visuomenės istorinės kultūros reiškinys. Tik pasirodę „Žali” sukėlė tikrą polemikos audrą, o šio romano autoriui teko išgirsti daug karčios, tačiau ne visuomet pagrįstos, kritikos žodžių. Prieš keletą savaičių lietuviškoje viešojoje erdvėje vėl prasidėjo kovos, kuriose ginklus surėmė „Žalių” kritikai ir ginantys rašytojo pamatinę teisę į saviraiškos laisvę. Atrodo, kad šioje polemikoje romanas dažnai lieka antrame plane, todėl pats laikas atsiversti tekstą ir pabandyti atsakyti į keletą klausimų. Kuo išskirtinis grožinės literatūros kūrinių apie partizanų karą kontekste yra romanas „Žali”? Kas pavyko arba nepavyko Mariui Ivaškevičiui pasakojant apie partizanų karą savajai – tuometinių trisdešimtmečių – kartai, atsisakius įprastinių literatūroje dominavusių klišių vartojimo? Kokias idėjas savo tekste siekia išsakyti rašytojas? Kaip Lietuvos visuomenė skaito ir interpretuoja „Žalius”?
Diskusijoje dalyvaus literatūrologai Aušra Jurgutienė, Rimantas Kmita, istorikai Norbertas Černiauskas, Antanas Terleckas.
Ved. Aurimas Švedas.

Kodėl mes, paprastai, pritariame nuomonei, kad reikalai Lietuvoje ir pasaulyje „eina prastyn ir prastyn”? Kas lemia tai, jog mes noriai pasiduodame žiniasklaidos manipuliacijoms negatyvia informacija? Kodėl mes taip mėgstame viską piešti „juoda – balta” spalvomis, skubame apibendrinti, pasiduodame „tiesios linijos instinktui”, esame linkę pervertinti pavienių reiškinių svarbą?
Kokios dešimt mąstymo klaidų dažniausiai trukdo rasti gyvybiškai svarbią informaciją apie mus supantį pasaulį bei mūsų vietą jame ir tuo pat metu užkerta kelią tinkamai jos interpretacijai? Šiuos ir kitus klausimus svarstysime vartydami Hans Rosling knygą „Faktų galia. Dešimt priežasčių, kodėl klystame mąstydami apie pasaulį ir kodėl viskas nėra taip blogai, kaip atrodo“.
Diskusijos dalyviai – knygos vertėja Daiva Vilkelytė, žurnalo „Verslo klasė” redaktorius Aurelijus Katkevičius ir žurnalistas Arūnas Brazauskas.
Ved. Aurimas Švedas.

XX amžiaus paskutinysis dešimtmetis Lietuvos istorijoje yra lyg Klondaikas ieškantiems kvapą gniaužiančių siužetų ir neįtikėtinai keistų personažų, į kuriuos žvelgdami patiriame nuostabą: „Ar taip iš tikrųjų buvo?!“ Kino filmo „Spec. Žvėrynas” kūrybinė grupė pasakoja mums vieną iš tokių neįtikėtinų istorijų: apie penkiolika nutrūktgalvių vaikinų, kurie buvo pasiryžę kovoti su Sovietų Sąjungos karinėmis pajėgomis ir jas nugalėti, o įkvėpimo būsimoms kovoms sėmėsi iš Dolph Lundgren, Jean-Claude van Damme ir kitų to meto kovinių filmų žvaigždžių.
Šiuos ir kitus klausimus svarstysime su filmo „Spec. Žvėrynas” kūrybine grupe: kino režisieriumi Andriumi Lekavičiumi, montažo režisieriumi Kostu Radlinsku, prodiusere Gabriele Vaičiūnaite.
Kas ir kodėl 1992-asiais sutelkė „Franco žvėryną“? Ką veikė pirmasis specialiųjų pajėgų būrys tais neramiais Lietuvos valstybei laikais? Su kokiais iššūkiais susiduria kino kūrėjai, norintys papasakoti apie dalykus, kurie yra pridengti tylos ir užmaršties šydu? Kokius dalykus specialiojo būrio istorija leidžia suprasti apie XX a. dešimtą dešimtmetį ir mus pačius, prisimenančius tą laiką? Ved. Aurimas Švedas.

Kaip Lietuvos visuomenė įsivaizdavo savo ateitį ir kokias šios ateities formas ruošėsi kurti tarpukariu, sovietmečiu, Kovo 11-osios epochoje? Ką ateities vizijos mums sako apie jas sugalvojusių žmonių siekius, baimes, abejones, viltis? Kokius dalykus iš minėtų idėjų, planų ir siekių pavyko įgyvendinti, o kas liko intriguojančiais projektais? Šiuos ir daugelį kitų klausimų laidoje „Istoriko teritorijoje” aptarsime su prof. Marija Drėmaite, dr. Norbertu Černiausku, dokt. Akvile Naudžiūniene, knygos „Įsivaizduoti Lietuvą: 100 metų, 100 vizijų 1918–218”, sudarytojais ir bendraautoriais. Ved. Aurimas Švedas.

Vasarnamis ir jo paslaptys. Kodėl Naujausiais laikais užgimęs modernybės pasaulis dažniausiai buvo nepakantus kitiems ir kitokiems, bandydamas juos izoliuoti, įkalinti, gydyti? Ką specifinės sovietinės modernizacijos projektas reiškė žmonėms, kenčiantiems nuo įvairių negalių, tarp jų – nuo psichinių sutrikimų? Kokie svarbiausi mitai ir legendos slepia tikrąjį sovietinės psichiatrijos veidą? O kokius dalykus gydytojai, pacientai, jų artimieji linkę iš viso apgaubti užmaršties šydu? Ką mums apie sovietinės valstybės ir visuomenės gyvenimą gali papasakoti ligoninės, kurią vadiname Vasaros 5, istorija? Kaip paaiškinti tai, kad daugeliu atvejų mūsų atšiaurus požiūris į gyvenančius ir kenčiančius nuo psichinių sutrikimų iš esmės nepasikeitė nuo kūjo ir pjautuvo civilizacijos klestėjimo laikų? Ar tai reiškia, jog kai kuriose mūsų gyvenimo sferose sovietmečio eksperimentai tęsiasi toliau? Šiuos ir daugelį kitų klausimų aptarsime su istoriku, rašytoju, redaktoriumi, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju dr. Tomu Vaiseta, parašiusiu monografiją „Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija (1994–1990)“.

Istoriko teritorija“. Prieš šimtą metų: apie istorijos pabaigą ir naujų dalykų pradžią. Pirmasis pasaulinis karas Vilniui, šio miesto gyventojams (kaip ir visai Lietuvai) tapo išbandymų laikotarpiu. Kaip keitėsi žmonių elgsena ir savivoka istorijos pabaigos bei naujų dalykų pradžios akivaizdoje? Kokios visuomeninio, kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo formos prigęso, o kokios – suklestėjo Vilniuje karo metais? Kaip Pirmasis pasaulinis karas paskatino naujų mieto gyventojų identitetų formavimąsi? Šiuos ir kitus klausimus svarstysime su dailėtyrininke Laima Laučkaite ir istoriku Tomu Balkeliu.

Kodėl XXI amžiuje suklestėjo distopijos žanras? Ką mums apie mus pačius pasakoja baugios ateities vaizdinius kuriantys romanai, meniniai filmai ir televizijos serialai? Kodėl Lietuvos rašytojai, nepaisant visuomenės susidomėjimo distopijomis, vis dar ganėtinai atsargiai žvelgia į pastarąjį žanrą? Su kokiais iššūkiais susiduria menininkas, siekiantis papasakoti mums tikėtinos ateities istoriją? Ar ateities istorijų kūrimas gali būti vertinamas ne tik kaip vaizduotės pratybos, bet ir kaip bandymas keisti mūsų dabartį? Šiuos ir daugelį kitų klausimų aptarsime su literatūros kritiku ir rašytoju Marijumi Gailiumi, kuris prieš keletą savaičių Lietuvos visuomenei pristatė distopinį romaną „Oro“. Ved. Aurimas Švedas.

Kas yra antropocenas? Kokios priežastys nulėmė naujojo „žmogaus amžiaus“ susiklostymą? Kaip antropocenas įtakoja mūsų šiandieną ir kokią ateities perspektyvą mums žada? Ar XXI amžiaus žmonės sugebės pakeisti požiūrį į save ir į savo vaidmenį pasaulyje tam, kad antropocenas nevirstų akligatviu homo sapiens istorijoje? Ką turėtume nuveikti visų pirma mėgindami išvengti antropoceno mums ruošiamos istorijos pabaigos? Į šių ir kitų klausimų svarstybas leisimės kartu su filosofais Audrone Žukauskaite, Mintautu Gutausku ir Kristupu Saboliumi. Ved. Aurimas Švedas.



.

Kodėl verta susirasti šiais metais išleistą Paul Monty slapyvardžiu pasirašytą knygą „Vilniaus kelrodis”, kuri pirmą kartą pasirodė 1918-aisiais? Ką apie save galime sužinoti žvelgdami į Kito, kažkada klaidžiojusio po mūsų miestą, akis? Kas Vilniaus veide nepakito per pastarąjį šimtą metų, o kokius jo bruožus istorija negailestingai ištrynė arba sudarkė? Kaip mums XXI amžiuje atsiskleidžia Vilniaus tapatybė? Kokios idėjos, atminties vietos, pagaliau pasakojimai kuria dabarties Vilniaus DNR? Kaip nauji naratyvai sugyvena su senosiomis istorijomis apie Vilnių? Kiek visi šie dalykai veikia šiandien Vilniuje gyvenančių žmonių savivoką ir kiek jie lieka tik „akademinio geto” reikalu? Kokius namų darbus reikėtų padaryti vilniečiams ruošiantis 2023-iais metais švęsti Vilniaus pirmojo paminėjimo 700-ąsias metines? Visus šiuos klausimus aptarsime su kultūros geografu Laimonu Briedžiu. Ved. Aurimas Švedas.