„7:10 val. skambinu į „Lietų“, 7:20 val. skambinu į „M-1“, tada dar pasiklausau radijo, pasikalbu su močiute ir jau būnu Joniškyje“, – devynmetis Justas Sadauskas pasakoja, ką veikia, kol tėvai jį kasdien veža 50 km. į mokyklą.

„Keliuosi 6:00 val. Anksti. Kartais ir sunkoka, bet iškenčiu“, – prisipažįsta.

Nuo gimimo nematantis Justas gyvena Pakruojyje, o mokosi – Joniškyje, nes tai arčiausias taškas, kuriame dirba tiflopedagogė – specialistė, mokanti Justą brailio rašto.

Justas – ypatingas vaikas. Jis kolekcionuoja juostines kasetes (jų turi beveik 1 tūkst.), renka raktų pakabukus (jų turi per 600). Šie pakabukai Justui padeda pažinti pasaulį, kurio jis nemato.

„Čia yra Eifelio bokštas. Jis stovi Prancūzijoje“, – rodo į rankoje laikomą sumažintą Eifelio bokštą.

Justo užimtumas – kaip prezidento. Jis meno mokykloje mokosi groti pianinu ir akordeonu, dainuoja, veda renginius, šeimos nariams rengia viktorinas. Maža to, tiesiog yra labai smalsus vaikas, sugalvojantis visokiausių keistenybių. Pvz., susitikti su 109-erių metų Leonora.

„Aš klausiau, kokia jūsų svajonė. Sako, gyvenau ir tiek. Dirbau fabrike, neturėjau jokių svajonių, niekur nedainavau… Jo, dar pakalba, truputį pašvepluoja“, – pokalbį su šimtamete prisimena Justas.

Ved. Edvardas Kubilius