Pasirodo, pavadinimas „Hanner“ nieko nereiškia, tai tiesiog lengvai ištariamas žodis užsieniečiams, ir pirmoji įmonė tokiu pavadinimu buvo įregistruota Airijoje, bet tai nebuvo statybų bendrovė, nors savininkas buvo tas pats – Arvydas Avulis. Šiandien „Hanner“ stato ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Čekijoje. Venecijoje, kuri saugoma UNESCO, šiemet turi būti baigtas viešbutis „Hilton“, į kurį investuota 65 milijonai, o Varšuvoje stovės gyvenamieji namai ir būstai, skirti studentams. Apie atsakomybę, kurios taip trūksta Lietuvoje, kam planuoja perduoti savo milijoninį verslą ir kodėl nenori sugrįžti į Havajus, bet nuolat grįžta į Mauricijų – pokalbis su nekilnojamojo turto bendrovės „Hanner“ įkūrėju ir valdybos pirmininku Arvydu Avuliu.
Ved. Nemira Pumprickaitė

MRU poitologas Alvydas Medalinskas vienas iš geriausiai atpažįstamų veidų, komentuojančių įvykius Ukrainoje, nes ten praleidžia labai daug laiko, tačiau šįkart pokalbis buvo ne apie Ukrainą. Alvydas Medalinskas ne tik iš arti matė Sąjūdžio gimimą, bet buvo vienas organizatorių, kad įvyktų birželio 3-osios susirinkimas Mokslų Akademijos salėje 1988-aisiais, kur ir buvo sukurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Jis buvo vienas iš 35 tos grupės narių, vėliau organizavęs ne vieną mitingą. A. Medalinskas prisimena, kaip prieš vieną iš mitingų Vingio parke buvo pakviestas į KGB „ložę“, kaip KGB gąsdino jo tėvą, kaip žmonės tada aukojo Sąjūdžiui. Kitas reikšmingas įvykis A. Medalinsko karjeroje buvo užsienio politikos patarėjo pareigos tuometinio prezidento Rolando Pakso komandoje. Apkaltos prezidentui procesą jis matė iš arti, praėjus kone 20-čiai metų, sako, kad R. Paksas akivaizdžiai buvo ne savo kėdėje, bet apkaltos procesas A. Medalinskui ir šiandien - dvejopų standartų įrodymas mūsų valstybėje.
Ved. Nemira Pumprickaitė

Kaunas – jos gimtasis miestas, jos seneliai ir artimieji buvo nužudyti Štuthofe, tačiau Lietuvos ji nesieja vien su žydšaudžiais, puikiai pamena prezidento A. Brazausko atsiprašymą iš Kneseto tribūnos už lietuvius, dalyvavusius Holokauste, bet, sako, požiūris į Lietuvą Izraelyje pasikeitė tik per pastaruosius metus. Ya'arit Glazer-Krakinovsky iš Lietuvos išvažiavo 1973-iaisiais, kai vyko Jom Kipur karas. Į klausimą, kodėl tai nesustabdė, atsako: „Juk tai mūsų valstybė“. Dabar į Lietuvą ji atvyko, kai Izraelis vėl kariauja, pasakoja, kad gyventojai labai palaiko savo karius - veža maistą, švarius rūbus ir net mobilius dušus. Pinios Krakinovskio duktė į Lietuvą sugrįžta liudyti tėvo bene svarbiausio darbo, kai 1943-iasiais su medžiui skirtu grąžtu metalinėse duryse išgręžė daugiau nei 300 skylių ir per tas duris į laisvę iš Kauno IX forto per Kalėdas pabėgo 64 kaliniai.
Ved. Nemira Pumprickaitė

Andrius Tapinas, į laidą atvyko sutartu laiku, tačiau, sako, nutinka, kad per daugybę darbų jis kartais pamiršta apie sutartus susitikimus. Žiūrint iš šalies atrodo, viskas, ko imasi Andrius, einasi lengvai, be jokių pastangų. „Taip ir yra“, – prisipažįsta jis, tačiau sako, kad yra labai sudėtingų akcijų, ir pasakoja apie per COVID pandemiją organizuotą paramą medikams, kai teko ją vežti net naktimis į ligonines tiesiai gydytojams į rankas – toks buvo trukdymas ir pasipriešinimas. Visai netrukus Vilniaus knygų mugėje jis pristatys penktąją savo knygą - „Genijai, pasipūtėliai ir žmogžudžiai. Senieji meistrai ir jų paveikslų paslaptys“, kuri - 20-ies tapybos darbų vadovas, o kitų metų mugėje, sako, jau galėsime įsigyti naują romaną. Andrius Tapinas pasakoja apie savo tėvų įtaką, santykius su prezidente Dalia Grybauskaite ir tikimybę, kad pats kada nors taps prezidentu, o gal Neringos meru.

Ved. Nemira Pumprickaitė

Lietuvoje turbūt nėro tokio, kuris būtų nematęs bent vieno Oskaro Koršunovo spektaklio, pasirodo, pačius garsiausius persekiojo visokie „velniai“ ir „gyvatės“. „Dėl to prieš premjeras tampu prietaringas“, – sako režierius ir susijaudinęs pasakoja, kiek prarado Avinjono festivalio žiūrovai, kai dėl streiko tris „Įstabiąsias ir graudžiąsias Romeo ir Džiuljetos istorijas“ teko vaidinti tuščioje salėje. Apie teatrą, kurio neliko, ideologizuotą šių dienų teatrą, intelektualinį proletariatą, susispietusį kultūroje, ir planus ne vien režisuoti spektaklius, kalba Oskaras Koršunovas.

Ved. Nemira Pumprickaitė

Sausio 9-ąją suėjo 80 metų, kai prezidentas A. Smetona žuvo gaisre Klyvlende. Šiandien niekas nepasakys, ar prezidentas A. Smetona būtų likęs Lietuvoje, jei vyriausybė būtų pritarusi jo siūlymui priešintis sovietams ir nevykdyti jų ultimatumo. Pasitraukimas nebuvo lengvas nuo pat pirmų minučių, nes prie sienos jis ir jo šeima bei palyda buvo sulaikyti savų pasieniečių, o kai Hitleris sutiko leisti Smetonoms likti Vokietijoje, jie buvo nuolat raginami neužsibūti. Jau tada Smetonos pasijuto nelaukiami niekur, pridėjus, kad nuolat trūko pinigų ir prezidentas buvo priverstas rašyti laiškus diplomatams, prašydamas paskolinti. Deja, bet Amerikoje gyvenimas irgi nepagerėjo – šeima gyveno skurdžiai, nuolat kentė Amerikos lietuvių priekaištus, prezidentas netgi buvo apskųstas FTB. Apie paskutinius ketverius pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos gyvenimo metus pokalbis su Kauno prezidentūros istorike Ingrida Jakubavičiene.
Ved. Nemira Pumprickaitė

Iš radijo stoties „M-1“ į URM Darius Jurgelevičius atėjo po Nepriklausomybės atkūrimo, kai ji pasaulio dar nebuvo pripažinta, tai atsitiks po metų. Ištarnavęs iki viceministro ir ministerijos sekretoriaus, tuomečio VSD direktoriaus M. Laurinkaus, kaip pats pasakoja, kvietimu perėjo į VSD – tapo direktoriaus pavaduotoju. Tai buvo, kaip paaiškės vėliau, juodžiausias brūkšnys valstybės tarnyboje – įrašytas į „valstybininkų“ klaną, patekęs į konfliktą kito saugumiečio V. Pociūno žūties istorijoje, nebuvo priimtas atgal į URM. Ir dar apie tarnybą Sakartvelo vidaus reikalų ministro ir premjero patarėju, šios šalies televizijos akcijas… ir padorumą – pokalbis su LRT intelektinio žaidimo „Kas ir kodėl?“ vedėju Dariumi Jurgelevičiumi.
Ved. Nemira Pumprickaitė

Kai 1983 metais sausio 17 dieną metė tuometinį VISI (dabartinį Vilnius TECH), vargu ar galvojo, kad prasideda jo kariškio kelias. Tada būsimasis Lietuvos kariuomenės vadas pateko į sovietų kariuomenę, kur iš arti matė ir toksiškus santykius, ir išgalvotą galybę, kur visi keikėsi, vogė ir melavo. Todėl, sako J. V. Žukas, niekada netikėjau, kad rusų armija gali persitvarkyti ir tapti modernia, kaip tikino kai kurie Vakarų ekspertai, o karas Gruzijoje ir Ukrainoje tą įrodė. Būsimam generolui teko saugoti V. Landsbergį, sausio 13-ąją būti AT, vėliau likimas lėmė tapti pirmuoju kariškiu, išvykusiu mokytis į NATO šalies kariuomenę, o grįžus tapti brigados „Geležinis vilkas“ vadu. J. V. Žukas prisimena, kodėl nusprendė trauktis į atsargą ir kas jį sulaikė. Pokalbis su buvusiu Lietuvos kariuomenės vadu atsargos generolu Jonu Vytautu Žuku.

Ved. Nemira Pumprickaitė

Venecijoje radosi pirmas pasaulyje getas, čia buvo, pasirodo, ne Neapolyje, ir pirmoji opera, kuri šiuo metu atstatinėjama. Mėgindami vaduotis po Kalėdų ir Naujųjų švenčių apėmusio pakilių nuotaikų nuopuolio, italai mėgaujasi išpardavimais, nes būti gražiai apsirengusiam – viena iš jų taisyklių, o Venecija pradeda savo garsųjį karnavalą, kuris pirmąkart buvo surengtas XI amžiuje. Ir dar italai neįsivaizduoja gyvenimo be operos, kiekviename didesniame mieste ar miestelyje yra operos teatras, kur tik išrinktieji turi privilegiją – savo asmenines ložes. Apie Kalėdas, Veneciją ir operą pokalbis su gide Italijoje Aida Skorupskaite.
Ved. Nemira Pumprickaitė

Sakoma, išsirink širdžiai mielą darbą ir nedirbsi nė vienos dienos. „Tai prieš jus, galima sakyti, yra laimingiausias žmogus“, – šypsosi vienas geriausių meno vadybininkų Gintautas Kėvišas. Tai todėl, kad darbas ir hobis sutampa. Apie policijos eskorto lydimus orkestro instrumentus, nes kitaip Izraelio simfoninio orkestro, kuriam tuo metu vadovavo vienas garsiausių pasaulio dirigentų Zubinas Mehta, koncertas Vilniuje būtų neįvykęs, kontraversiškąją Aną Netrebko, koncertus per pandemiją su pasaulinio garso tenoru Jonu Kaufmanu ir, Rusijai užpuolus Ukrainą, nustebinusį Jurijų Bašmetą bei visiškai nenustebinusį Valerijų Gergijevą pokalbis su 15 metų LNOBT vadovavusiu Gintautu Kėvišu, kuris sužinojo, jog yra atleistas, pakeliui namo ir daugiau nė karto nesugrįžo į savo kabinetą. Ir kiti Gintauto Kėvišo prisipažinimai.
Ved. Nemira Pumprickaitė