„Mes keliamės ir naktį. Pervažiuotus šunis vežame gydyti į Kauną ar į Vilnių. Kokių tik nepaskambina, kokių čia neatvažiuoja. Muštis nori. Pavyzdžiui, 8 val. vakare atvyksta į prieglaudą su taksi, svirduliuodamas, sako, duok man šunį, o jei neduosi, gausi į galvą“, – sako 33-ejų Roberta Šliogerytė, inžinierė, geodezininkė, dirbanti Telšių vandenyse.

Roberta prieš 9-erius metus Telšiuose įkūrė prieglaudą, kurioje glaudžiasi suluošinti, neprižiūrėti, mušti ir kankinti šunys. O kartais – katės bei kiti gyvūnai.

„Žmonės labai žiaurūs. Ir dabar, pravažiavus pro tuos kaimus, matome blogus dalykus. Bet aš labai dažnai užsirašau adresus ir, kai turiu laiko, atsisėdu ir skundus į Veterinarijos tarnybą supildau. Žmonės mūsų bijo. Mano pravardė rotveileris, nes jeigu jau atvažiuoju, aš be to gyvūno neišvažiuosiu. Aišku, yra buvę tokių atvejų, kad esame ir pavogę tų šunų… Bet mes negalime užmigti kitaip“, – aiškina Roberta.

Telšių šuniukų namuose savanoriauja apie 30 žmonių – tai moksleiviai, įvairių profesijų suaugusieji, pensininkai. Jie šunis vedžioja, prausia, šeria, kuria krosnį, kad jiems būtų šilta, naktį keliasi ir važiuoja gelbėti šunų, jei kas nors juos partrenkia ar tiesiog kankina.

Viena tokių gelbėtojų – Gretė Kazlauskaitė. Ji savanoriauja nuo tada, kai prieglauda įkurta, – 9-erius metus. Gretė apie gyvūnų priežiūrą žino daug, nes Vilniuje yra baigusi su gyvūnais susijusius mokslus ir dirba Telšių veterinarijos vaistinėje.

„Tikrai būna tokių situacijų, kad kaip aš norėčiau iš tavęs atimti tą gyvūną, nes tu tikrai nemoki juo rūpintis. Atvažiuoja ir sako – mano gyvūnas ketvirtą dieną nieko nevalgo, viduriuoja. Tai ką tu pas mane darai? Tau reikia daktaro! Ne, sako, mes neturime pinigėlių. Tai kam jums gyvūnas?“ – klausia Gretė.

Dar viena savanorė – Ugnė Mangarovaitė, 17-metė moksleivė, dabar baigianti dešimtą klasę. Ji irgi važiuoja paimti šunų iš jų neprižiūrinčių žmonių.

„Mamai pasakau jau praėjus situacijai, bet po truputį ji pripranta. Esame saugomi vyresnių savanorių, tai vienos manęs nemanau tikrai, kad užkapotų“, – juokiasi Ugnė.

Ved. Edvardas Kubilius.