„Nelengva. Tikrai buvo laikai, kai buvo labai sunku. Galvojau, kad jau nebegrįšiu aš į šitą verslą“, – sako Arijana Zairienė, Jurbarke jau daugiau kaip 22-ejus metus turinti naujų drabužių parduotuvę.

„Vilniuje daugiau jaunimo, žmonės laisvesni, jie ryškiau derina spalvas. Pas mus daugiau pagyvenusių žmonių, todėl tu turi parvežti drabužių tam vyresniam žmogui. Trumpų sijonų ar palaidinių plikom bambom čia neparduosi. Nėra to jauno žmogaus“, – pasakoja.

Arijana į drabužių verslą pasuko seniai, Lietuvai vos atkūrus nepriklausomybę. Jos vyras – irgi verslininkas.

Moteris sako, kad pragyventi Jurbarke įmanoma, smagu ir mokesčius valstybei mokėti, tik pikta, kad tuos pinigus valdžia kartais panaudoja neefektyviai.

„Čia vėl kirsiu. Pastatė tą apžvalgos bokštą Jurbarke. Aš nežinau, kam jį statė, kam įdėjo ten beveik milijoną, jeigu ten, nu aš nežinau, ant kėdės užsilipęs tą patį matai, kaip įlipęs į tą bokštą“, – piktinasi.

Vis dėlto 60-metė Arijana rankų sudėjusi nesėdi – šiuo metu profesinėje mokykloje mokosi siūti ir, sulaukusi pensijos, vien iš jos gyventi nesiruošia.

„Kažkokį pinigėlį bandysiu susikurti. Taip kad dar manęs čia su pensininko lazda nematysit vaikštant greitai“, – šypsosi 60-metė Arijana Zairienė, verslininkė, Jurbarke jau 22-ejus metus prekiaujanti naujais drabužiais.

Ved. Edvardas Kubilius