„Aš kad pensininkas – nejaučiu. Dabar geriau gyvenu negu kai buvau dirbantis“, – sako 73-ejų akordeonistas Edvardas Ratautas, Ukmergės rajono Veprių miestelio gyventojas.

Jis šiandien vadovauja tik dviem kolektyvams – 15 metų gyvuojančiam Veprių jaunimo instrumentinei grupei „Intermezzo“. Joje groja Edvardo kaimynų vaikai, viena iš trijų Edvardo dukrų ir keturios Edvardo anūkės iš penkių.

„Be tėvų sutikimo tokio dalyko (leisti vaikus į muzikos mokyklą – aut. past.) nedarysi. Šiokį tokį iš šono spaudimą padarau“, – juokiasi.

Dar Edvardas vadovauja Jonavos Socialinių paslaugų centro moterų vokaliniam ansambliui „Versmė“. Jame dainuoja itin garbaus amžiaus moterys.

„Čia yra pagalba žmogui. Užimtumas. Į visuomenę daugiau ištraukt negu kad jie užsidarytų“, – pabrėžia.

Nors Edvardas per gyvenimą dirbo įvairius darbus – mokytojavo, miškininkavo, jo aistra – muzika. Akordeonu jis groja nuo vaikystės, koncertavo tūkstančiuose vestuvių.

„Kai buvau studentas – kiek kolūkio pirmininkas gaudavo, tiek ir aš pasidarydavau iš tų vestuvių. Neskursdavau. Tuo metu, jei autobusu tingėdavau važiuoti, pasiimdavau taksi“, – prisimena.

Edvardas – jautrus ir pastabus žmogus. Labiausiai jam širdį skauda dėl vis didėjančios socialinės atskirties.

„Yra per daug ir prastai gyvenančių žmonių. Atskiriami – kaip grūdai ir pelai. Štai dabartinė visuomenė ką daro“, – piktinasi Edvardas Ratautas, žmogus, be kurio Lietuvoje mažiau skambėtų geros muzikos ir mažiau būtų geros nuotaikos.

Ved. Edvardas Kubilius