„Laisvo laiko turiu ir turiu užsiėmimą – kuriu riešines. O kas veikt tokio amžiaus bobutei? Telefonu, kai kalbame, mezgu kabliuku. Knygoje dukra va taip ir parašė – negaliu sėdėti be darbo“, – šypsosi Stefanija Čipienė, mezganti riešines, ir sertifikuota tautodailininkė Alė Gegelevičienė, kurianti tautinius kostiumus.

Jos prekiauja Rokiškio dvare, kur vyksta Skaistaturgis – tik Šiaurės Lietuvai būdingas Advento laikotarpio prekymetis. O paprasčiau kalbant – vyksta tiesiog turgus.

Jame – ir svečiai iš Vilniaus. Pavyzdžiui, patyrusi pedagogė, stebuklus siuvinėjanti Virginija Kasparavičiūtė.

„Vilniečiai… Neturime ką eksponuoti, nes dirbančių vaikų nėra. Anksčiau būdavo daug. Labai gerbiu rajonus, kurie sukelia visą šitą tautodailę ir vaikai domisi. O miestiečiams aš net buvau pasakius – o kur Vilnius? Mes turime kokį amatų centrą? Neturime… Mokyklose uždusino visą tautodailę“, – piktinasi tautodailininkė Virginija Kasparavičiūtė.

Skaistaturgį jau maždaug 10 metų organizuoja Rokiškio krašto muziejus. Jo archyvarė-muziejininkė Vilė Sarulienė sako, kad muziejai turi ne tik rinkti, aprašyti ir eksponuoti mūsų istoriją, bet ir eiti į žmones.

„Muziejus žengia ribą už savo uždarų sienų. Svarbu, kad tas daiktas, tas eksponatas paliestų žmogaus širdį ir jausmus“, – dėsto muziejininkė.

Ved. Edvardas Kubilius