„Aš jau čia, sakiau, dirbsiu tol, kol ateis kažkas, kad tik Zarasuose irklavimo neuždarytų. Man gal jau ir atlyginimo nebemokės, bet aš vis tiek būsiu trenerė“, – juokiasi irklavimo treneriai Vida ir Valerijus Memliukai, kurie Zarasuose vaikus irkluoti moko 37 metus, kurie yra išugdę ne vieną Lietuvos čempioną, ir kurie niekaip neranda, kas juos pakeistų, nes abiem pensija jau visai ant nosies.

„Svarbu, kaip pasiseks su treneriu. Sveikatą galima sugadinti per vieną treniruotę. Ir taip tikrai įvyksta“, – aiškina Valerijus.

Irklavimą kasmet lanko apie 30-40 vaikų. Nors valdžia sako, kad stengiasi didinti vaikų užimtumą, treneriai mano kiek kitaip. Vida ir Valerijus pasakoja ne vieną istoriją, kaip toliau nuo miesto gyvenantys vaikai, nors ir labai nori sportuoti, to padaryti negali.

„Deja, toliau esantys vaikai neturi jokių šansų, jeigu tėveliai negali atvežti. Kiek mes turėjome vaikų, kurie labai norėtų lankyti, bet gyvena toli, ir be jokių šansų jiems grįžti. Tikrai skaudu, o aš irgi juk negaliu privežioti. Buvo čia mergaitės netoli gyveno, už Zarasų, tai aš tiesiog jas paveždavau“, – pasakoja Vida.

Šiandien Vida ir Valerijus turi neblogas sąlygas dirbti su vaikais – mieste yra irklavimo bazė, geros valtys, irklai. Bet apie 30 metų Zarasų irkluotojai glausdavosi kur tik papuldavo – apie elektrą ar vandenį galėjo tik pasvajoti. Trenerių alga irgi ne stebuklai. Dėl to Vida papildomai veda mankštas, o Valerijus dirba santechniku.

„Ne, nu tai papildomai reikia, jeigu mano algelė kukli, o gyventi norisi normaliai… Taip, žaidžiam“, – sako Valerijus.

Ved. Edvardas Kubilius