„Meninė dokumentika daugiau stebi ir palieka klausimus žiūrovams patiems surasti savo santykį su tuo, kas vyksta su mūsų planeta, kaip ji keičiasi ir kaip ją keičia mūsų veikla“, – sako Ona Kotryna Dikavičiūtė, viena iš šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programos kuratorių.

Šiemet šiame festivalyje ne vienas filmas savaip prisiliečia prie gamtos, aplinkosaugos, aktyvizmo ir ekologinės taršos temų. Tarp jų – režisierės Laurence Lévesque juosta „Okurimono“ (jap. „Dovana“), tyrinėjanti tylą, kuri tebekausto 1945 m. Nagasakio ant numestos atominės bombos sprogimą išgyvenusių žmonių prisiminimus.

Viena iš trumpametražių filmų programų – „Susitelkimas“ žvelgia į pavienes ir bendras žmonių pastangas išgyventi pokyčius ekologinės krizės akivaizdoje. O programa „Intervencija“ siūlo atkreipti dėmesį į kolonializmo žaizdas kraštovaizdžiuose, taip pat ir ekologiniuose.

Tuo metu režisierių Beno Russelo ir Guillaumo Cailleau „Tiesioginis metodas“ kviečia beveik 4 valandas praleisti su įvairiais prancūzų aktyvistais, kurie valdžios laikomi „ekoteroristais“.

Kaip ir kokias aplinkosaugos temas renkasi tyrinėti dokumentinio kino autoriai ir kodėl jiems tai svarbu?

Autorė Vaida Pilibaitytė