„Oi, daug. Viens, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni… Kokie penkiolika galbūt, kitų neatsimenu“, – 90-metis Silvinas Kazlauskas, patyręs geležinkelio meistras, skaičiuoja, kiek jo pažįstamų yra pražudę traukiniai.

Jo žmoną Nataliją taip pat pražudė traukinys – Baisogaloje, visiškai šalia jųdviejų sodybos.

„Ėjo iš daržo ir pakliuvo po traukiniu. Čia ji žuvo, stoty. Perone stovėjau ir traukinys sustojo. Žiūriu, kad Natalija žuvo“, – žmonos žūtį Baisogaloje prisimena Silvinas.

90-metis vyras toliau gyvena Baisogaloje, prie pat geležinkelio bėgių, ir dar vairuoja „Audi 80“. Jam pavyko prasitęsti vairuotojo pažymėjimo galiojimą, nes, tikrindamasis sveikatą, su psichiatru bendravo eiliuotai.

„Sakau, žiūrėk per langą – sodai žydi, ir žydi taip gražiai gražiai… O jis žiūri…“ – juokiasi.

Silvinas moka stebėti kitus žmones, pvz., kruopščiai prabangų automobilį blizginantį kaimyną.

„Puci, puci, puci, puci, puci, puci – jis ten glosto tą mašiną. Ką tu iš jos išvalysi? Juk išvažiavai ant kelio ir vėl ji dulkina. Noras tas toks, reiškia, godumas įtraukia. Daug kas čia į Londoną važiuoja ir ten visur. Sakau, o! Ar Temzėj maudeisi? Aha, per tiltą važiavom, sako. Ko tu ten važiuoji, jei nežinai, kur tu važiuoji?“ – svarsto Silvinas Kazlauskas.

Ved. Edvardas Kubilius