„Vis dėlto ne aš pasirinkau Palūšės valtinę, ji mane pasirinko“, – sako Konstantinas Danilevičius, kuris Palūšės valtinėje dirba nuo tada, kai jam suėjo 18 metų.

Ir nepatikėsit – bet Kostas jau 30 vasarų be pertraukos leidžia būtent Palūšėje, save vadina valtininku.

„Gyvenimas ant vandens, su vandeniu – tai yra toks gyvenimo būdas. Yra pažįstamų, kolegų, kurie ateina, atsisėda, pakalbi – ir matai, kad valtininkas. O yra turintys n baidarių, n valčių, ir jis yra verslininkas“, – sako valtininkas.

Kostas Palūšėje nuomoja savo pastatytą medinę valtį, baidares, netrukus ketina pradėti nuomoti ir paties susiręstą plaustą.

„Vieną vaikiną vežiau su baidarėmis, tai, sako, apie tave pasakojo močiutė. Po to apie tave man pasakojo tėtis. Dabar aš savo vaikui pasakoju. Sako, kiek tau metų. Netrukus 50 – ne tiek ir daug“, – juokiasi.

Palūšėje labai gera ir Kosto žmonai Editai bei jų vaikams.

„Mes čia gyvenam, dirbam, būnam, sutinkam svečius, išleidžiam juos. Tiesiog nuostabiausias kraštas, kokį mes turim, ir labai įsimylėję jį esam“, – džiaugiasi Edita.

Nors Kosto ir Editos šeima negyvena Palūšėje, o kiek tolėliau, prie Tauragno ežero, šiokių darbų ketina imtis ir ten – jie giliausiame Lietuvos ežere nori plėtoti vandens turizmą. O viskas prasidėjo nuo kaimelio, kuriame gyvena, bažnyčios sutvarkymo.

„Kai buvo paskutinė talka, atvažiavo kiekviena grytelė. Atvažiavo močiutės, seneliai, visi visi į talką. Net iškrito mums įrankiai iš rankų“, – prisimena Edita ir Kostas Danilevičiai, vasaras leidžiantys prie ežero Palūšėje.

Ved. Edvardas Kubilius