Joniškio rajono Gasčiūnų kaime – didelis sujudimas. Čia apsigyveno dvi ukrainiečių šeimos. Viena jų – Marina Komarova iš Donbaso.

„Labai jaudinausi, kaip sutiks mus, ar nebūsime našta žmonėms. Bet kai tik kirtome Lenkijos-Lietuvos sieną, pasitiko savanoriai. Tokie geri – pavalgydino, pagirdė. Mes visą savaitę važiavome iki Lietuvos. Labai sunku buvo“, – pasakoja Marina, kuri Gasčiūnuose – su savo sūnumi Vladiku.

„Rusams, žinoma, tiesos nereikia, nes jie turi savo tiesą. Bet mums tai kaip fake’as (melagiena). Taip susiklostė, kad mes gerbiame rusų kultūrą. Bet pačios valstybės mes nekenčiame, nes tą valstybę valdo fašistas, kurį reikia būtinai likviduoti“, – sako 15-metis Vladikas.

Jis užaugęs nori būti programuotoju arba gydytoju, todėl, vos atvykęs, iškart kibo į mokslus. Kaimo mokyklos vaikai jam labai padeda, viena tokių – Rugilė Bubelytė.

„Buvo tikrai labai įdomu, nes atvyko užsienietis į lietuvių mokyklą. Tiesiog šaunu“, – pasakoja moksleivė, su Vladiku bendraujanti rusiškai.

Moksleivio iš Ukrainos atsiradimas nedidelėje kaimo mokykloje – iššūkis ir mokytojams.

„Taip, aš jaudinuosi. Ir jaudinuosi labai, nes turiu problemą – man labai sunkiai sekasi bendrauti užsienio kalba“, – sako matematikos mokytoja Eglė Bubelienė.

„Nė vienas iš mūsų, pedagogų ir kitų darbuotojų, nebuvome pasiruošę. Bet kada šitokios sąlygos atsiranda, visi iš karto labai geranoriškai žiūrėjo“, – teigia fizikos ir technologijų mokytojas Kęstutis Venckus.

Kitą šeimą – mamą ir jau suaugusią jos dukrą – priglaudė gėlininkė Rita Juozapavičienė. Ukrainietės labai skaniai gamina valgyti, namuose palaiko ypatingą švarą, o mama tuoj pat bus įdarbinta Ritos šiltnamiuose.

„Ją reikėjo stabdyti, nes ji dirbo per daug gerai. Aš pasakiau – šitokio kruopštumo čia nereikia. Ji manęs klausia – rytoj, sako, kada mudvi eisim į darbą? O aš sakau – kada norėsim, tada ir eisim“, – sako ukrainietę tuoj įdarbinsianti gėlininkė Rita Juozapavičienė.

Ved. Edvardas Kubilius