„Kibiras, žirklės, pinigai kažkada yra dingę. Aukų dėžutės išplėštos. Yra net buvę, pamenu, pasilikę žmonės, užsirakinę specialiai“, – pasakoja 49-erių jurbarkietė Jurgita Dundulytė, kuri aiškina, kodėl miesto bažnyčia nuolat rakinama.

Jurgita – uoli katalikė, nuo vaikystės visaip kaip padeda bažnyčiai, jos kunigams. Net tuomet, kai sunkiai dirbdavo naktimis, būdavo pavargusi, sekmadieniais vis tiek eidavo į mišias.

„Dirbdavom su banketais. Išeinam 5 val. ryto namo. Mergos sako – eisim gult. Ar jūs durniuojat, sakau, eisiu į bažnyčią! Ar tai tu dabar eisi? Čia tas pas, kaip dantis plaut, sakydavau. Mums tai įskiepyta nuo mažo. Aš dabar Senąjį Testamentą skaitau. Šešias dienas dirbi – septintą šventi. O dabar, žiūrėkit, ką lietuviai ir užsienis nori padaryt – keturias dienas dirbt, o tris švęst. Niekas neišeis“, – juokiasi.

Jurgitą pažįsta daugelis jurbarkiečių, nes ji 25-erius metus miesto kavinėse ir visokiausiuose banketuose dirbo padavėja. Bet, atėjus pandemijai, darbo trūko, sveikata buvo nebe ta. Maža to, ir šiuolaikiniai klientai jos nebeįkvėpdavo.

„Atsirado, atsimenu, vegetarai, tai mokėmės. Po to veganai. O paskui, jau kai atsirado glitimo netoleruojantys, tai pasakiau – aš daugiau jau čia neturiu ką veikt. Jie kaip išrinktieji – pusė salės turi girdėti, kad aš netoleruoju glitimo“, – rėžia patyrusi padavėja.

Šiandien Jurgitos gyvenimas driekiasi tarp Lietuvos ir Vokietijos – ten ji jau kelerius metus prižiūri senukus.

„Pirmus du kartus tai aš nesupratau, už ką man moka pinigus. Man reikėjo tik filmus žiūrėt su ta močiute. Tokia kompanionė. Dabar turiu pacientę… Aš tai ją vadinu „žuvis“. Ji praktiškai nekalba. Anąsyk nukirpau jai ten krūmus, viską, ji tik mhm, mhm, žiūri… Gerdut, sakau, sakyk tu man ačiū. Tai jai čia buvo – aš nežinau, kaip milijonas pinigų“, – pasakoja Jurgita.

Ved. Edvardas Kubilius